Laisvoji rinka pakeitė sporto veidą

Laisvoji rinka pakeitė sporto veidą

Ėjimas į rinkos ekonomiką Lietuvoje vyko sunkiai ir skausmingai. Sportui ta rinkos ekonomika kainavo labai daug. Praradimų ir netekčių neišvengė ir mūsų miesto sportas.

Praeitin nugarmėjusios šakos

Pradžioje visiems gerai žinomais žodžiais tarsime: mainos rūbai margo svieto. Ir tikrai – pasikeitė mūsų miesto sporto veidas. Nebeliko nei galiūnų, nei jų įspūdingų varžybų, kai į Vasaros estradą suplūsdavo tūkstantinės žmonių minios pasižiūrėti, ką geba pasaulio stipruoliai ir kaip jiems kailį karšia klaipėdiečiai Raimondas Zenkevičius ar Stasys Mėčius. Šiandien apie tai prisimename su nostalgija. Ėjo, praėjo – daugiau nebegrįš.

Praeitin nugarmėjo ir Klaipėdos dvipūdės kilnotojai – buvę tuometinės Sovietijos čempionai ir prizininkai. Rekordininkais buvo pripažinti R.Zenkevičius, Leonas Stulginskas, Julius Butkus ir Bronius Vyšniauskas – dvipūdės kilnojimo Sovietijoje pradininkas ir pirmasis šios sporto šakos sporto meistras. Ar tik ne aštuonerius metus jis buvo Pasaulio galiūnų federacijos viceprezidentas.

Apie uostamiesčio dvipūdininkų jėgą ir gerus rezultatus iškalbingai liudijo faktas, kad Sovietijos II dvipūdės kilnojimo čempionatas buvo surengtas čia, Klaipėdoje. Tai anais laikais buvo negirdėtas dalykas.

Neliko šiandien dvipūdininkų. Ir greičiausiai todėl, kad nėra kas šia sporto šaka užsiimtų, kas rengtų treniruotes ir organizuotų varžybas. Žodžiu, nėra lyderio.

„Labai sunku buvo surasti galiūnų konkursui rėmėjų, - prisimena varžybų organizatorius B. Vyšniauskas. – Kol miesto aukščiausioje valdžioje buvo Vytautas Čepas, tol bėdos nebuvo. O paskui, jam išėjus, jau buvo prastai. Skolų šleifas vilkdavosi po kelerius metus. Tai didžia dalimi ir pakirto entuziazmą“.

Kai išsenka upeliai

Kaip čia neprisiminsi, kad tuometiniuose „Žalgirio“ sporto rūmuose dažnai vykdavo fechtavimo varžybos, o Klaipėdos fechtuotojai, treniruojami Jono Tarasevičiaus, neleisdavo savęs skriausti. Mažajame Kaimelyje palei Danę laigė žirgai: jojimo paslapčių vaikus mokė Tatjana Plotnikova. Nelikus fechtavimo, šaudymo ir jojimo sporto, automatiškai iš miesto sporto sąrašo buvo išbraukta ir olimpinė šaka – šiuolaikinė penkiakovė. Jai šaknis pakirto būtent išnykusios tos trys sporto šakos, kaip upokšniai maitinusios savo vandenimis didžiąją upę – penkiakovę.

Čia kaip niekur kitur dera pasakyti, kad penkiakovę, o tiksliau trikovę, šiandien gaivina „Gintaro“ sporto centro plaukimo trenerė Felicita Vaitkutė. Jos treniruojami vaikai šaudo, plaukia ir bėgioja. Treniruojasi ir dalyvauja varžybose. Nors tiek. Belieka laukti geresnių laikų. O jų tikimasi sulaukti, nes buvusi fechtuotoja Ala Ramoškienė jau yra subūrusi grupelę fechtuotojų M.Gorkio mokykloje.

Šaudymas kainuoja brangiai

Dar pridėsime, kad savo laiku miesto šauliai buvo susibūrę į „Šaulio“ klubą, turėjo šaudyklą Birutės gatvėje. Šiandien neliko nei šaulių, nei šaudyklos. Vienu metu šaudyklą buvo norėta atiduoti klubui, bet, atrodo, pasipriešino karinės sporto draugijos „Vytis“ atstovai, neva jiems patiems to pastato reiksią. Bet šaudykla be jokios naudos paprasčiausiai buvo nugyventa.

Prognozuoti apie šaudymo sporto atgimimą – nedrąsu. Ir štai kodėl. Visoje Lietuvoje šaudymas merdi. O merdi todėl, kad ši olimpinė sporto šaka – labai brangi. Anot olimpinės čempionės Dainos Gudzinevičiūtės, tik pasiekęs gerų rezultatų šaulys sulaukia valstybės dėmesio. O iki tol turi treniruotis ir vykti į varžybas už savo arba rėmėjų (jei tokių susiranda) pinigus.

Peterburgiečiai skatina

Jūrinių valčių irklavimas prisimenamas tik prieš Jūros šventę. O ši sporto šaka sėkmingai buvo numarinta dar iki Lietuvos nepriklausomybės. Miestui prie jūros lyg ir derėtų kultivuoti jūrinių valčių irklavimą. Juoba kad Klaipėda yra pasirašiusi su Sankt Peterburgo jūrų daugiakovės klubu ketinimo protokolą. Peterburgiečiai žada suburti Baltijos šalis ir rengti tarptautines jūrinių valčių daugiakovės varžybas, kurias sudaro buriavimas, irklavimas ir šaudymas. Nenustebkite: jūrinės valtys yra pritaikytos ir buriavimui. Jos gaminamos kaimynystėje – Kaliningrade. Pasak I. Pociaus, verta padirbėti, kad ši sporto šaka būtų atgaivinta.

Verta prisiminti dar vieną smulkmenėlę: jūrinių valčių turėjo žvejybinės organizacijos, bet per tą sopulingą ėjimą į rinką jos dingo. Privatizavo jas kažkas ar „prichvatizavo“ – kas dabar ką žinos. Gali su žiburiu ieškoti – nerasi.

Per šventę – į kūdrą

Tegu bus visiems žinoma, kad miesto vandensvydininkai veteranai per Jūros šventę nuvažiuoja į kažkokią netoli Klaipėdos esančią kūdrą, sužaidžia rungtynes ir vėl grįžta atgal. Iki kitos Jūros šventės. Seniai pamiršta Klaipėdos „Jūrų vilkų“ vandensvydžio komanda. Kalbėti apie šios olimpinės sporto šakos atgaivinimą –bergždžias darbas. Kol neturėsime mieste šiuolaikinių baseinų, tol visos kalbos apie vandensvydį bus iš piršto laužtos ir padebesinės.

Apie numirusias technines sporto šakas – atskira kalba. Šiuokart reikėtų pasakyti tik tiek: sportą stekena nematomoji jo pusė – pinigai. Šiandien sportas tapo labai brangus, o galbūt jis toks buvo visą laiką, tik mes to nejausdavome. Kol neatėjome į rinkos ekonomiką.