Laikas verstis ant sveiko šono

Laikas verstis ant sveiko šono

Visiems gerai žinoma, kad nejudrus gyvenimo būdas, persivalgymas ir antsvoris trumpina žmogaus gyvenimą. Sveikatos galima „pasigaminti“ mankštinantis ir sveikai gyvenant.

Skatina rūpintis sveikata

Priminsime, kad Europos Sąjunga skatina mus sveikai, kartu ir ilgai gyventi. Viliamasi, kad gausime net lėšų iš ES, kai pradėsime įgyvendinti jų, Europos Sąjungos senbuvių, sumanytą sveikatinimo projektą „Sportas visiems“. Tik pradžioje reikia patiems parodyti, kad mes pasiryžę ta linkme žengti geros valios žingsniu. Tiek nedaug! Galima sakyti, kad mums tiesiog perkūniškai pasisekė.

Žiūrėsi taip ar anaip, sveikos gyvensenos išpažintojų pas mus tikrai netrūksta. Tik juos reikia surikiuoti, surūšiuoti, išvilkti į dienos šviesą ir susisteminti.

Sveikuolių – gyvas galas

Taigi lankstome pirštus. Pirmiausia reikėtų išskirti sveikuolius valgytojus, kurie nuo ligų ir senatvės ginasi sveiku maistu, beveik išimtinai vegetarišku. Jie yra labai susireikšminę ir į mėsiavalgius žiūri iš aukšto.

Kita sveikuolių grupė – pirtininkai. Tai dažniausiai buvę sportininkai, bet tarp jų yra įsimaišę ir sporto neragavusių. Prakaituoja jie garinėse ir vis meta svorį. Jei ir numeta, tai tik tam kartui. Amžini kankiniai, bet optimistai.

Sunku pasakyti, kiek dabar Klaipėdoje yra ruonių, tai yra šaltmirių, besimaudančių žiemą jūroje. Tai, ko gero, nežino net pats Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Dainius Kepenis, nes jam ir Palangoje darbo ir rūpesčių su sveikuoliais per akis. Žiūrėk, dar ims ir priburbės koks trešena sveikuolis audrotoje jūroje. Koks šio vaisiaus – maudynių žiemą – skonis, gali pasakyti tik jo paragavęs.

Mažiau užsigrūdinę plaukiotojai renkasi „Gintaro“, „Klaipėdos“ viešbučio ar Gulbių gatvėje esantį baseiną. Pagyvenusiems žmonėms – tai tikra kūno ir dvasios atgaiva.

Galėtume dar pavarinėti kalbeles apie sveikuolius badautojus, sveikuolius medituotojus ir jogos pasekėjus, sveikuolius dietininkus ir sveikuolius masažo išpažinėjus, bet kadangi jie nesportuoja ir jiems nereikia nei aikštynų, nei salių, tai juos palikime ramybėje.

Be bazių – nė iš vietos

Sporto ir kūno kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Ignas Pocius į projektą „Sportas visiems“ žiūri ne tik viltingai, bet ir atsargiai: trūksta sporto salių. Atėję į Sporto skyrių firmų ar bendrovių atstovai vos ne ant kelių atsiklaupę prašo: sumokėsim, tik leiskit mūsų darbuotojams kur nors pasportuoti. O kur leisi, jei salių nėra?! Sportininkai ir vaikai jas užėmę. Ir kol nebus salių, sunku tikėti, kad tas sporto visiems vajus įgaus reikiamas apsukas.

Taigi: sporto visiems atospyrio taškas – sporto salės, aikštynai, maniežai ir stadionai. Kol nebus normalių sąlygų sportuoti, tol kalbėti apie savarankišką sportavimą ir masiškumą šiek tiek nedrąsu. Lyg ir padebesinės tokios šnekos būtų.

Savo gėdai turime pripažinti, kad mes, lietuviai, mažiau sportuojame nei estai ar latviai. Beje, ir sporto bazėmis jie mus gerokai lenkia.

Šuniški popieriai

Dabar bėgikų gerokai apmažėję. Viena iš priežasčių – šunų antplūdis Girulių girioje, mėgstamiausioje bėgikų vietoje. Ir čia tuo šunišku šunų reikalu niekaip neina tvarkos padaryti. Tiesiog šuniški popieriai! – pasakytų Balys Sruoga. Tiesa, neteko girdėti, kad kas iš miesto valdžios dėl tų palaidų ir be antsnukių lakstančių jautšunių būtų nors pirštu pavilbinęs.

Ekspertų patarimai

Sutikime su I. Pociaus mintimi, kad nuo kitų metų bus didinamas dėmesys moksleivių ir apskritai miestelėnų masiniam sportui ir sveikatai.

Atvykę į Lietuvą Europos Sąjungos sporto ir sveikatos ekspertai šitaip mums protingai patarinėjo: daugiau statykit paprastų, lengvų konstrukcijų sporto salių.

Tik nepasakė svarbiausio – iš kur gauti pinigų toms paprastoms salėms.

Ir dar jie sakė: varu varykit moksleivius į sporto sales. Tegu jie savo mokyklose daugiau sportuoja.

Bet ir šiuokart svečiai, tarę „a“, nepasakė „b“. O kas tuos vaikus prižiūrės, kas su jais dirbs? Fizinio lavinimo mokytojai už tą patį atlyginimą? Atsiprašau – kvailių ieškokit kitur. Taigi vėl atsiremiame į pinigus. Ūkuose sklando pažadas, kad šitas sumanymas sveikatinti žmones bus remiamas ne tik savivaldybės, bet ir valstybės pinigais.

Salės durys – uždarytos

Ir jau visai bėda dėl gyventojų, kurie pasimankštinti, pamėtyti ar paspardyti kamuolį braunasi į mokyklų sporto sales. Esą, mielieji, supraskite: mes šalia mokyklos gyvename – mums čia vakare pajudėt labai patogu. Bet sekmadieniais (šeštadieniais – kai kurios) mokyklos po devyniais užraktais būna užrakintos, o paprastų dienų vakarais prieš sveikuolius visa savo galybe salės tarpduryje išdygsta valytoja su šluotražiu: neleisiu! Man jau reikia salę valyti.

Būtent į tokius dalykus atsimuša miesto gyventojas Valdemaras Žvirblis, kuris su kaimynais ir draugais bando patekti į „Smeltės“ mokyklą.

Jų sveikuolių grupelė jau apie dvidešimt metų sportuoja „dėl savęs“, bet dabar sąlygų šitam geram užsiėmimui beveik nebeliko. Lauke mankštintis menkas malonumas, kai šitoks vėjas ir lietus pliaupia kaip iš kibiro.

Taigi, norint, kad žmogus nors keliskart per savaitę pajudėtų, jam būtinos tam judėjimui sąlygos: patalpa, rūbinė, dušas.

Viena – žmones raginti judėti ir visai kas kita sudaryti sąlygas ir patogumus tam judėjimui. Kitaip – kaip viršus be apačios. O juk taip nebūna.