Klaipėdoje neliko jūrinių valčių

Klaipėdoje neliko jūrinių valčių

Buvęs Lietuvos akademinio irklavimo rinktinės narys Romualdas Lankas renka medžiagą apie Klaipėdos irkluotojus. Andai žinomas vairininkas pasirengęs ta tema išleisti knygą.

Jūrinių valčių - vos viena

R. Lankas – irklavimo propaguotojas, šios sporto šakos fanatikas gerąja šio žodžio prasme. Buvęs klaipėdietis, o dabar gyvenantis Trakuose R. Lankas lyg iš šono žiūri į uostamiesčio irklavimo sportą ir apgailestauja, kad Klaipėdoje numirė jūrinių valčių lenktynių tradicijos. Girdi, gėda jūrų miestui nekultivuoti jūrinių valčių irklavimo. Per šįmetinę Jūros šventę jis matęs Danės upėje beplaukiančią vienui vieną jūrinę valtį. Atrodo, prie irklų sėdėjo jūrų skautai.

Anksčiau, kiek yra žinoma, jūrinėmis valtimis irklavo Jūreivystės mokyklos kursantai, Jūrų klubo atstovai, Laivininkystės sportininkai, Kuršių marių pakrantės įmonių darbuotojai.

Čempionai buvo nurašyti

Kaip prisimena buvęs Laivininkystės sporto metodininkas, jūrinių valčių irklavimo sporto meistras Bronius Vyšniauskas, jam teko ne tik treniruoti Laivininkystės bei miesto irkluotojus, bet ir pačiam sėsti į valtį.

1981 m. Klaipėdos jūrinių valčių irkluotojai tapo Lietuvos čempionais. Tuomet irklavo Vladas Lukas, Vytautas Survila, Bronius Ginaitis, Artūras Jeselskis, Stasys Obuzjarovas (dabar Šimkus), Osvaldas Visipavičius, o prie vairo sėdėjo B. Vyšniauskas.

Klaipėdiečiai, tapę čempionais, pelnė teisę varžytis tuometinės Sovietų Sąjungos pirmenybėse. Kaip ten buvo, kaip ten nebuvo, bet į Sąjungos pirmenybes išvažiavo Kauno irkluotojai, klaipėdiečiams pralaimėję net dviem valties korpusais.

Tai buvo paskutinis Klaipėdos jūrinių valčių pasirodymas. Nuo tų metų ši jūrinė sporto šaka faktiškai numirė.

Pažymėtina, kad čempionų šešiavietę jūrinę valtį irklavo buvę akademinio irklavimo irkluotojai, Štai kodėl akademinio irklavimo treneris Liudvikas Mileška mano, kad ir dabar atsirastų „akademikų“, kurie mielai sėstų į jūrinę valtį. Tik reikėtų, jei jau norime atgaivinti šią sporto šaką, pirmiausia įkurti jūrinių valčių sporto klubą.

Centras priglaustų klubą

O šiaip tai brangi sporto šaka. Brangios valtys, labai brangus jų pervežimas iš vienos varžybų vietos į kitą. Tokį klubą pradžioje po savo sparnu galėtų priglausti Klaipėdos irklavimo centras, nes čia, be akademinio irklavimo irkluotojų, yra susispietę irklavimo veteranai, baidarių ir kanojų irklavimo klubas „Rowingas“ ir kt. Bet L. Mileška taikliai pastebėjo: tuomet, jei į irklavimo centrą įsilietų jūrinių valčių irklavimo klubas, savivaldybė turėtų skirti papildomai lėšų centrui. O tai mažai tikėtinas dalykas, nes jau ne pirmus metus miesto sportui vystyti ir plėtoti savivaldybė skiria lėšų labai saikingai. Štai kokia neteisybė išeina: kuo daugiau miestas kultivuoja sporto šakų, tuo daugiau sportui reikia savivaldybės lėšų. Valstybės parama čia labai menka.

Dėmesio verta ir B. Vyšniausko mintis: kas imsis organizuoti jūrinių valčių sporto klubą? Niekas negali pavykti, jei stokojama tikėjimo savo reikalu, noro, drąsos ir savotiško įžūlumo. Dar reikia miesto valdžios geranoriškos paramos ir lėšų. Ar turime šiandien visa tai? Ne! Todėl susilaikykime nuo iliuzijų, tarę taip: ne taip greitai ropė kepa, kaip bobutė šito nori.

„Meridianas“ trukdo

Dar vienas R. Lanko pastebėjimas: „Meridiano“ restoranas galėtų prisišvartuoti buvusios „Regatos“ restorano vietoje. Esą tuomet žiūrovams būtų patogiau stebėti irkluotojų varžybas Danėje nuo Biržos tilto ir upės kairiosios krantinės.

Taip tai taip, bet kiek per metus tų varžybų būna – vienos kitos. Antra vertus, kiek žiūrovų jas stebi – irklavimo veteranai, jų artimieji ir patys varžybų dalyviai. Visi ant rankos pirštų suskaičiuojami.

Ir dar: „Meridianas“, būdamas savo senoje vietoje, jau tapo miesto įvaizdžiu. Norint pakeisti tą vietą, reikės daug visokiausių derinimų ir leidimų. O šitie dalykai pas mus daromi vėžlio žingsniu. Ir dar neaišku, kaip į tą dalyką pažiūrės „Meridiano“ rėmimo fondo žmonės. Taigi ir šitas reikalas ūkanose paskendęs.

Sukaktuvių belaukiant

Užsigardžiavimui dar galime pridurti, kad, R. Lanko manymu, Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnybą reikėtų iškelti iš Irklavimo bazės. Esą taip buvo padaryta Trakuose. Laimėjo abi pusės – ir irkluotojai, ir gelbėtojai.

Tos mintys išsakytos ne šiaip sau: kitąmet tradicinei Danės regatai sukaks 40 metų, o 2010 metais Klaipėdos irklavimas švęs 125-erius savo gyvavimo metus. Tegu bus ir kitiems žinoma, kad 1884 m. Klaipėdoje buvo įkurta buriavimo, o po metų – 1885-aisiais – irklavimo ir buriavimo draugija „Neptūnas“. Taigi irklavimą drąsiai galime laikyti viena iš seniausių Klaipėdos sporto šakų.

Ir šiandien Vokietijoje yra berods net trys irklavimo „Neptūno“ klubai, kurie tęsia klaipėdietiškas irklavimo tradicijas. Štai kodėl R. Lankas nori, kad ir Klaipėdos irklavimo centras pasivadintų „Neptūno“ vardu. Toks centro pavadinimas būtų logiškas ir pateisinamas.