Kelias į aukštumas – lyg filme

  • Teksto dydis:

Kiek spontaniškai išbandyti save lenktynininko amplua nusprendęs Julius Adomavičius šiandien pelnytai laikomas sparčiai kylančia šio sporto žvaigžde. Vos 18 metų sulaukusio jaunuolio karjera į viršų šauna svaiginančiai lyg kino juostoje – vos antrą sezoną lenktyniaujantis vaikinas jau spėjo sužibėti ne tik užsienyje, bet ir pasiekti istorinę pergalę neseniai praūžusiose „Aurum 1006 km“ lenktynėse. Nors žvaigždžių ligos simptomų daugkartinis čempionas nejaučia, tačiau neslepia ambicijų ateityje trasoje pasigalynėti ir su garsiausiais Europos lenktynininkais.

Save atrado netikėtai

– Kaip atradote save šiame sporte, juk anksčiau domėjotės tenisu?

– Tai – ilga istorija. Viskas įvyko kiek spontaniškai. Pernai su keletu kitų lenktynininkų atostogavome Švedijoje ir vieną vakarą tiesiog nusprendėme, kad būtų įdomu pabandyti padalyvauti kokiose lenktynėse, pažiūrėti, kaip sektųsi. Tuomet pradėjau lankytis simuliatorių akademijoje ir treniruotis. Atėjus pavasariui įvyko pirmoji mano treniruotė. Tada važiavau visiškai paprastu automobiliu – senu BMW. Ir man visai neblogai pasisekė. Netrukus dėl galimybės lenktyniauti pavyko susitarti su  komanda „London Grill Racing“. Tiesiog pasidomėjau, gal man pavyktų su jais važiuoti, gal jie sutiktų mane priimti į komandą. Kartu nuvykome į treniruotes Rygoje ir po jų man pavyko susitarti dėl viso lenktynių sezono.

– Ir tuomet iškart pasipylė varžybos bei nugalėtojų titulai?

– Pirmosios mūsų varžybos nebuvo ypač sėkmingos, turėjome techninių gedimų. Vis dėlto man atiteko garbė sėsti prie vairo ir man to užteko, kad aš pajausčiau tas tikrąsias varžybų emocijas, kas mane sužavėjo ir nepaleidžia iki šiol. Antrosios varžybos vyko Rygoje. Tada savo klasėje užėmėme trečią vietą. Tai buvo pirmasis mūsų nugalėtojų podiumas, emocijos buvo labai geros. Trečiosios mano gyvenimo lenktynės pernai buvo tradicinės, vykstančios Palangoje. Jose mes važiavome ketvirti ir tik pačioje lenktynių pabaigoje išsiveržėme į trečiąją vietą dėl konkurentams iškilusio techninio gedimo. Vėliau vyko dar viena kova trasoje Rygoje, kur šešių valandų varžybose mūsų komanda laimėjo antrą vietą savo klasėje ir sudarėme rimtą konkurenciją kovoje dėl trečios vietos bendroje įskaitoje, tačiau pralaimėjome kovą vos 0,4 sekundės. Paskutinėse anų metų varžybose, surengtose Estijoje, buvo daugiausia nuotykių. Treniruotės metu sugedo mūsų variklis, ir neliko jokių šansų startuoti. Tačiau taip sutapo, kad su techniniais nesklandumais susidūrė ir konkurentai, todėl buvo nuspręsta iš dviejų automobilių pagaminti vieną ir sujungti komandas. Mechanikai milžinišką darbą atliko per naktį. Gaila, bet man nebeliko vietos važiuoti su „London Grill Racing“ komanda, todėl atsirado galimybė pirmą kartą išbandyti varžybose automobilį „Porsche“. Buvo išties nelengva, kai persėdau į visiškai skirtingo tipo automobilį, tačiau užėmus trečią vietą labai džiaugiausi savo rezultatu.

– Šiemet į varžybų maratoną pasinėrėte jau su kita komanda.

– Šiemet į savo komandą mane įtraukė garsieji Gelžiniai. Su šia komanda pirmą kartą šiemet startavome Rygoje ir iškovojome pirmą vietą. Šiose lenktynėse debiutavau ir kaip trumpų distancijų lenktynininkas. Tai, jog bandysime startuoti „TCR“ sprinto varžybose, nusprendėme radijo ryšiu man dar nė nebaigus pirmųjų lenktynių. Susitarėme su dabartine „Neste Dream 2 Drive Pro“ komanda, kad jie paskolins automobilį. Bendroje įskaitoje užėmiau antrą vietą. Pralošiau tik lenktynių vilkui Ramūnui Čapkauskui. Šio tipo lenktynės mane labai įtraukė dėl labai konkurencingos kovos. Vis dėlto pati geriausia šiųmetė kova, manau, vyko Suomijoje. Intriga išliko iki lenktynių pabaigos, jau buvome susitaikę, kad geriausiu atveju užimsime antrąją vietą, tačiau likus paskutinėms dešimčiai minučių varžovus aplankė nesėkmė ir tai leido mums vėl laimėti.

– Ar visą laiką lydi vien tik sėkmė?

– Žinoma ne, mano kelyje jau yra ir keletas skaudžių pralaimėjimų. Trumpų nuotolių lenktynėse dalyvavau ir Suomijoje, čia automobilį „Volkswagen Golf“ man paskolino Ernesta Globytė. Tai buvo vienos iš dviejų skaudžiausių lenktynių. Jau pirmame rate man pavyko išsiveržti į antrą vietą ir viename posūkyje į mane rėžėsi lenktynininkas iš Estijos, aš išslydau iš trasos, suklydau dar viename posūkyje ir viskas liko prarasta. Buvo labai skaudu. Iki kitų varžybų nepratariau nė žodžio. Kitas važiavimas pavyko labai gerai, jau pirmame posūkyje pavyko aplenkti priekyje buvusius varžovus ir išlaikiau pirmą poziciją iki pat finišo. Po dviejų savaičių vėl dalyvavau lenktynėse Estijoje. Jau nuo pat treniruočių pradžios demonstravau greičiausią tempą, tačiau antrojo važiavimo metu dviem ratais užvažiavau ant žolės ir nusukau pusašį. Iš pirmos pozicijos likau paskutinis, kaltinu tik pats save, bet viskas, manau, tik į gera. Vis dėlto labai ant savęs nepykstu. Žinau, kad priešakyje dar laukia pora varžybų ir dar tikrai galiu laimėti. Manau, pralaimėjimai daug ko išmoko. Jeigu po jų atsitiesi, vadinasi, gali eiti pirmyn.

Išplėšė istorinę pergalę

– Šiųmetės „Aurum 1006 km“ lenktynės jums buvo ypač sėk- mingos.

– Prieš varžybas aš įdedu nemažai darbo – sportuoju, daug laiko praleidžiu simuliatorių akademijoje. Turiu nuostabų trenerį Igną Abečiūną, kuris labai mane palaiko ir atiduoda daug savo laiko, kad galėčiau siekti aukštumų. Džiaugiuosi, kad tiek treniruočių, tiek varžybų metu pavyko įgyvendinti viską, ką planavome, išsaugojome automobilį, laikėme gerą tempą.  Lenktynės nebuvo lengvos, reikėjo važiuoti saugiai ir greitai. Visi veikė labai gerai – tiek mechanikai, tiek vairuotojai, visa komanda. Tiesiog nepadarėme klaidų. Dievas buvo su mumis tą dieną. Be galo džiaugiuosi ir už visą mūsų komandą. Labai smarkiai padėkoti norėčiau komandos mechnikams, vadovui Hariui Aleksandravičiui, patiems Gelžiniams, kurie suteikė man daug vertingų pamokų ir, žinoma, mūsų komandos rėmėjams. Esu beprotiškai dėkingas ir savo praėjusių metų komandai, tiek Eimantui Navikauskui, tiek Oskarui Brazaičiui, kad jie manimi pasitikėjo, priėmė, leido pasiekti tokių aukštumų, taip pat dėkoju Ernestai Globytei už visas pastangas padarytas dėl manęs. Reiškiu jiems didelę pagarbą. Žinoma, labiausiai dėkingas esu savo artimiems žmonėms, tai yra tėvams ir draugams. Be galo gera žinoti, kad turiu tokį tave palaikančių ir tavimi tikinčių žmonių. Kartais atrodo, kad jie manimi tiki net labiau nei aš pats savimi.

– Šiose lenktynėse pasiekėte istorinę pergalę, esate vienas iš dviejų 18-mečių, kuriems pavyko nugalėti. Koks jausmas?

– Įsimintiniausias dalykas buvo paskutinis ratas. Kai važiavau ir žinojau, kad nugalėjome, kad beliko tik atriedėti iki finišo. Visą ratą važiuodamas galvojau, kad labai keista, kad man tai pavyko pasiekti. Galvojau apie tai, jog aš toks jaunas ir jau antrą savo sezoną pasiekiau tokią pergalę. Kirtus finišą emocijos tiesiog sprogo. Atvirai sakant, dar ir dabar sunku patikėti, kad mums pavyko tai pasiekti ir įsirašyti į istoriją. Kiekvienam labai linkėčiau gyvenime ką nors tokio pajausti nesvarbu kur.

Konkurentai – tik trasoje

– Kaip manote, jus lydi sėkmė, o gal viską lemia talentas arba atkaklus ir sunkus darbas?

– Nežinau šios sėkmės kodo. Kartais bijau, kad visos sėkmės gali vesti prie nesėkmių, todėl kaskart nebūnu nusiteikęs nugalėti. Kiek-vieną varžovą labai gerbiu ir vertinu, kaskart laukiu kovos. Pralaimėjus tuokart būna skaudu, tačiau iš to visada kažko išmoksti. Prieš kiek- vienas varžybas tikiuosi, kad bus sunku, kad teks kovoti, ir apgalvoju net patį blogiausią scenarijų.

– Tai žvaigždžių ligos simptomų dar nejaučiate?

– Labai nemėgstu tokių žmonių, kurie vos tik ko pasiekę  užriečia nosį. Noriu su visais varžovais bendrauti draugiškai, palaikyti ryšį. Trasoje mes galime būti dideli konkurentai, o už jos ribų norėčiau likti gerais draugais. Gerbiu visus lenktynininkus, siekiančius aukščiausių rezultatų.

– Kokie ateities planai?

– Dar laukia 6 valandų lenktynės Rygoje ir kitą dieną trumpų distancijų lenktynės, kurios tuo metu bus labai svarbios. Tiesa, ar šiose lenktynėse dalyvausiu, priklausys dar ir nuo to, ar atsiras tokių gerų žmonių, kurie paskolins automobilį. Tikiuosi geros kovos, kad nepadarysime skaudžių klaidų. Kalbant bendrai, jeigu turėtume neišsemiamus finansinius klodus, ambicijos ir planai galbūt būtų ir dar didesni, tačiau dabar yra taip, kaip yra ir aš tiesiog stengiuosi važiuoti taip, kaip galiu geriausiai. Ateityje būtų smagu save išbandyti ir toliau Europoje, susigrumti su vienais geriausių vairuotojų, o ar leis biudžetas, vienas Dievas gali atsakyti į šitą klausimą. Turiu svajonę, o ar pavyks ją įgyvendinti – pamatysime.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių