Kas padėtų J. Valančiūnui tapti dar geresniu žaidėju?

Krepšinio naujienų portalas „Tritaškis.lt“ tęsia rubriką „Už Atlanto“. Šioje rubrikoje nagrinėjamos svarbiausios stipriausios planetos krepšinio lygos (NBA) bei amerikietiško krepšinio aktualijos JAV žurnalistų akimis.

Šiandien rubrikoje – „Bleacher Report“ analitiko Christopherio Walderio parengtas straipsnis apie Toronto „Raptors“ naujoką Joną Valančiūną.

***

Jau per pirmąjį sezoną „Raptors“ gretose 21-erių metų Jonas Valančiūnas pademonstravo savo komandos gerbėjams turįs didžiulį potencialą.

Jo pasirinkimas penktuoju šaukimu 2011 metų NBA naujokų biržoje sulaukė nemažai kritikos ir nepasitenkinimo šūksnių, tačiau Valančiūnas greitai nuramino abejojančius.

Kaip ir bet kuris naujokas, Valančiūnas turėjo ir blogų, ir gerų momentų, tačiau dauguma atveju, gėris nusvėrė blogį. Jis buvo pripažintas geriausiu kovo mėnesio Rytų konferencijos naujoku, kuomet per mačą vidutiniškai rinkdavo 11,4 taško, atkovodavo 7,3 kamuolio bei blokuodavo 1,1 metimo. Paskutinis „Raptors“ naujokas nusipelnęs tokios garbės – 2007-2008 m. šios komandos marškinėlius vilkėjęs Jamario Moonas.

Valančiūnas taip pat buvo išrinktas į antrąją naujokų komandą ir tapo tik 10 žaidėju organizacijos istorijoje sulaukusio tokio įvertinimo.

Lietuvio sugebėjimų riba – dangus, tačiau tai ką mes pamatėme šiame sezone tėra tik ledkalnio viršūnė. Jam dar toli iki tobulo krepšininko, todėl pagrindinis jo uždavinys šį tarpsezonį – pagerinti žaidimo įgūdžius.

„Raptors“ sėkmė 2012-2013 metų sezone labai priklausys nuo aukštai vertinamo „centro“ tobulėjimo. Pažvelgėme į kelis pagrindinius dalykus, kuriuos per vasarą patobulinęs, kitąmet lietuvis galėtų demonstruoti dar geresnį žaidimą.

1) Užsiauginti raumenų/ Pagerinti fizinę kondiciją

Būdamas 211 cm ūgio ir sverdamas apie 105 kg J.Valančiūnas jau dabar yra pakankamai tvirtas, kad galėtų kovoti su kai kuriais didesniais varžovais NBA lygoje. Tačiau jo kūnas tikrai nėra toks stiprus ir gerai paruoštas, koks galėtų būti.

Lietuvis vis dar labai jaunas, todėl metams bėgant jo kūnas progresuos, tačiau šią vasarą jis privalo užsidaryti treniruoklių salėje, kad taptų greitesniu bei stipresniu krepšinio žaidėju.

Rytų konferencijoje pilna pačių grėsmingiausių šių dienų krepšinio aukštaūgių – Roy Hibbertas, Joakimas Noah bei Brookas Lopezas. Šie žaidėjai tikrai nemažėja. Kaip ir Valančiūnas, jeigu vasarą jis sugebės priaugti kelis kilogramus raumenų masės.

2) Sumažinti klaidų skaičių

Per 62 sužaistas rungtynes „centras“ padarė 94 klaidas – vidutiniškai po 1,5 per mačą. Tai buvo penktas blogiausias rezultatas tarp visų lygos naujokų.

Jo asmeninių klaidų procentas per 100 atakų – 17,4. Pagal šį skaičių Valančiūnas atsidurtų tarp 100 blogiausių žaidėjų NBA.

Ateis laikas, kuomet dviguba gynyba „Raptors“ baudos aikštelėje prieš Valančiūną taps gerokai dažnesniu reiškiniu. Jo priimami sprendimai bus išbandomi dar labiau, kai jis nuolatos turės kovoti su keliais gynėjais.

Tikrai negalima abejoti Jono potencialu puolime ir sugebėjimais pelnyti taškus naudojant įvairius judesius arti krepšio, tačiau kai jis negalės atlikti metimo ir privalės atiduoti kamuolį komandos draugams, būtent tuomet jis privalo pasirinkti tinkamus sprendimus.

Kitą sezoną jo minutės turėtų gerokai išaugti, tačiau klaidų skaičius privalo kristi žemyn.

3) Pagerinti metimą iš vidutinio nuotolio

Pirmame sezone Valančiūnas iš artimos distancijos atakuodavo 60 proc. taiklumu, tačiau jo metimas iš tolimesnių vietų – visai kitokia kalba.

Aukštaūgis pataikė vos 32 metimus iš 77, kai metė iš toliau nei 3 metrų. Jo pataikymo procentas siekia tik 41,6.

Tai nėra esminė jo žaidimo dalis, bet jeigu Valančiūnas sėkmingai atakuotų iš tolimos distancijos, gynėjai negalėtų nė akimirkai palikti lietuvio.

Dauguma jo taškų pelnomi iš po krepšio (iš arčiau nei trijų metrų Valančiūnas iš viso metė 289 kartus), tačiau pastovesnis metimas iš vidutinio nuotolio būtų puikus ginklas puolimo arsenale, ypač kai puolama prieš elitine gynyba pasižyminti varžovą.

4) Išprovokuoti daugiau pražangų ir atakuoti nuo baudų metimo linijos

„Centrai“, kurie sugeba nuosekliai pataikyti baudos metimus – didelė retenybė NBA krepšinyje. Tarp visų vidurio puolėjų, kurie per rungtynes vidutiniškai metė bent 1,5 karto nuo baudų metimo linijos, Valančiūnas būtų trečias.  Pirmąjį savo sezoną Toronto komandoje iš šios distancijos jis atakuodavo 78,9 proc. taiklumu.

Vis tik, jis užėmė tik 14-ąją vietą pagal vidutinį metimų skaičių – vos 3 per susitikimą. Kai Jonas savo žaidimu baudos aikštelėje pelnys varžovų pagarbą, tuomet jam atsivers daugiau galimybių stoti prie baudų metimo linijos.

Iki tol krepšininkas privalo būti agresyvesnis po krepšiu. Kaip komanda, „Raptors“ baudas metė 78,8 proc. taiklumu, tačiau per mačą atakuodavo tik 22,3 karto. Agresyvesnis Valančiūno žaidimas neabejotinai padėtų pagerinti šią statistiką.

5) Pademonstruoti pasitikėjimą savimi

Sezono metu buvo keli atvejai, kai Valančiūnas nusprendė pasielgti atsargiai, o ne pastovėti už save ir savo komandą.

Kodėl jis neparodė daugiau kovos ir ryžto tuo metu, kai „Clippers“ puolėjas Caronas Butleris pavogė kamuolį iš jo rankų pačioje rungtynių pabaigoje?

Kodėl Jonas liko nuošaliu stebėtoju, kuomet „Knicks“ gynėjas J.R.Smithaspasivaikščiodamas pelnė lengvus taškus triuškinančios Niujorko komandos pergalės metu?

Kai Tyleris Hansbrough nušveitė Valančiūną ant aikštės parketo ir šis dar kartą susižalojo dešinę ranką, kodėl lietuvis nestojo veidu prieš nešvariai žaidusį varžovą?

Tai tik kelios situacijos, kurių nereikia per daug analizuoti. Tačiau žvelgiant į tas situacijas dabar, būtų buvę malonu pamatyti naujoką parodant bent šiek tiek išdidumo.

Valančiūnas tikrai nėra pastumdėlis ir jis tikrai nenori, kad taip apie jį galvotų varžovai. Niekas jo neprašo būti bjauriu žaidėju, tačiau kai pasitaiko toks momentas, Jonas galėtų parodyti šiek tiek aistros ir pasitikėjimo savimi.