Jubiliejui rengia knygą

Šiemet sporto leidinių lentynas turėtų papildyti ir Lietuvos šotokan karatė federacijos (LŠKF) prezidento, Kauno klubo "Samurajus" įkūrėjo ir vadovo K.Bartkevičiaus inicijuota knyga apie karatė ištakas ir vystymąsi mūsų šalyje, su tuo susijusius žmones, jų pasiekimus, likimus.

"Planuojame knygos sutiktuves surengti rudenį, per "Samurajaus" keturiasdešimtmetį. 1977-aisiais iš tuomečio "Pluošto" maniežo persikėlėme į Partizanų gatvėje esančio bendrabučio rūsį, jį per vasarą suremontavome ir čia sportuojame iki šiol", – sakė K.Bartkevičius.

Prieš trejus metus Kauno miesto valdininkai kurpė planą iškraustyti "Samurajų", tačiau iniciatyvą įgyvendinti nepavyko.

"Nesuvokiu, kodėl ir kam užkliuvome. Klube užaugo ne viena sportininkų karta, dabar kai kurie iš jų savo vaikus ir anūkus atveda sportuoti", – tąsyk kalbėjo Lietuvos karatė patriarchas.

K.Bartkevičius mielai sutiko su būsimosios knygos apie karatė kelią Lietuvoje fragmentais supažindinti ir "Kauno dienos" skaitytojus.

Mokėsi net iš kino

Lietuvos karatė lopšys – sovietmečio Kaunas: 1972–1975 m. kauniečiai K.Bartkevičius, Romualdas Navickas, Romas Macius vieni pirmųjų pradėjo domėtis karatė. Studijavo specialiąją literatūrą, bendravo su Minsko, Kijevo, Talino karatė pradininkais, bendraminčiais, treniravo pirmuosius karatė entuziastus.

1976 m. Kaune, "Pluošto" manieže, prasidėjo pirmosios karatė treniruotės – kūrėsi K.Bartkevičiaus sekcija. 1977 m. Vilniaus universiteto studentams ir dėstytojams buvo pademonstruota karatė parodomoji programa. Dalyvavo K.Bartkevičius, R.Navickas, Romualdas Pocius, J.Borisovas.

"Informacija buvo labai skurdi – vos viena kita retkarčiais pogrindžio kanalais pasiekusi iš užsienio spaudos perspausdinta žinutė ar nukopijuota neryški nuotrauka, tačiau tais laikais tai buvo tam tikra vertybė, skatinusi pajudėti iš mirties taško. Sugalvodavome naujų pratimų, kaip pagerinti kūno lankstumą, šoklumą ir kitas fizines savybes", – prisiminimais dalijosi Jurgis Škėrys, vienas karatė judėjimo pradininkų Lietuvoje.

K.Bartkevičius treniruotėms pritaikė nemažai veiksmų iš kino filmuose rodomų kovų scenų, vertingų dalykų aptiko ir slapta gautuose lenkų žurnaluose.

Didelį rezonansą sukėlė legendinio Akiros Kurosavos filmas "Dziudo genijus" – ši juosta itin sužadino susidomėjimą kovos menais.

Sudomino ir boksininkus

1976-aisiais K.Bartkevičius įsidarbino "Pluošto" kultūros ir sporto rūmuose, tad kovos meno entuziastams atsirado galimybė susiburti gerai įrengtoje fechtavimo sporto salėje, tačiau jie puoselėjo svajonę turėti savo stogą – vien karatė skirtą treniruočių erdvę.

Tokia proga pasitaikė, kai tuometė Kauno miesto valdžia nusprendė suformuoti operatyvinius būrius tvarkai užtikrinti  poilsio vakaruose bei kitose viešose vietose ir pasitelkė K.Bartkevičiaus vadovaujamus geros reputacijos sportiškus vaikinus.

K.Bartkevičius įtikino Kauno miesto operatyvinių būrių vadą Antaną Šakinį, kad reikia patalpų, sporto inventoriaus savigynos ir bendro fizinio pasirengimo treniruotėms. A.Šakinis kreipėsi į Kauno miesto komjaunimo komiteto pirmąjį sekretorių Algirdą Aleknavičių ir 1977 m. karatė pradininkams buvo pasiūlytas daugiaaukščio Partizanų gatvėje rūsys.

Į jį užsukdavo ir boksininkai.

"Karatė treniruotės labai išplėtė mano akiratį ir patobulino kovos įgūdžius. Išmokau ne vien smūgiuoti kojomis, bet ir perpratau akcentuoto smūgio kumščiu techniką. Tai vėliau ne kartą pravertė per bokso varžybas", – pabrėžė buvęs Lietuvos sunkaus svorio bokso čempionas Vidas Mickevičius.

Kieti savamoksliai

Kaune, Šančiuose ir Panemunėje, sovietmečiu buvo įsikūrusi 7-oji SSRS armijos divizija ir 108-asis vidaus desantininkų pulkas. Kovos menų bazėje buvo rengiami specialiosios paskirties kariai.

Kartą pažįstamas desantininkas pakvietė K.Bartkevičių į treniruočių pobūdžio dvikovas su karininkais. Jų kovos technika labiau tiko gatvių muštynėms nei sportui, tačiau patirtis buvo naudinga. Kareivinėse jėgas su sovietų kariškiais daug kartų išmėgino ir Saulius Veprauskas, J.Škėrys, Aimantas Gečiauskas.

Sovietinių desantininkų bazėje buvo apsistoję ir treniravosi karatistai kaskadininkai iš Maskvos karatė mokyklos "Frunziniec", tuo metu filmavęsi aštraus siužeto kino juostoje "Ypatingo dėmesio zonoje".

K.Bartkevičius su bendražygiais rado būdų, kaip patekti į kareivines, stebėti ir dalyvauti maskviečių treniruotėse. Jų instruktorius Tadeušas Kasjanovas noriai bendravo su kauniečiais, "Frunziniec" kovotojai netgi neatsisakė bendrų pratybų "Pluošte", bet nuo sparingo išsisuko.

Skirmantas Jakaitis prisiminė, kad maskviečių sugebėjimai didelio įspūdžio nepadarė. "Juos treniravo japonai, tačiau mes, savamoksliai, nenusileidome jiems technika, o kai kuo ir pranokome. Per mokomąsias dvikovas išryškėjo mūsų dvasia, didžiavomės esą lietuviai, dirbome kiečiau nei įprastai, todėl rusai buvo sutrikę – nesuprato, su kuo iš tikrųjų susitiko."

Juos treniravo japonai, tačiau mes, savamoksliai, nenusileidome jiems technika, o kai kuo ir pranokome.

Tramdė chuliganus

Karatė pradininkams teko patikrinti savo įgūdžius ir ne per varžybas.

Kartą Rokų (Kauno rajonas) kultūros namų direktorė paprašė K.Bartkevičiaus sutramdyti šokių vakaruose siautėjančius chuliganus. Kazimieras ir penkiolika jo mokinių nuvyko į Rokus ir išsiskirstė šokių salėje.

Netrukus jie pamatė, kaip keli vietiniai ereliai, išvydę nepažįstamą veidą, stabtelėdavo, o gaujos vyresnysis pirštu durdavo vaikinui į krūtinę, parodydavo į savo bendrininko ištiestą kepurę ir rikteldavo: "Rublis!" Jeigu pinigas į kepurę įkrisdavo, eidavo prie kito nepažįstamojo, jeigu ne – reketininkai išsivesdavo jaunuolį į lauką atseit pasikalbėti.

"Kai mokesčių rinkėjas bakstelėjo man pirštu, čiupau jį ir staigiai užlaužiau. Reketininkas išsitiesė ant grindų, ėmė rėkti. Kilo kautynės, dužo stiklai, lūžo kėdės. Dabar net baisu prisiminti, kas vyko. Kiekybinį pranašumą turėjo gauja, bet su ja susitvarkėme be nuostolių. Vėliau negirdėjau, kad Rokuose per poilsio vakarus kiltų incidentų", – pasakojo K.Bartkevičius.

Vienija jėgas

Anot "Samurajaus" vadovo, karatė – ne būdas išmokti muštis, o galimybė įveikti savo baimes, silpnybes ir tapti morališkai stipria asmenybe.

"Triukai, kova – tiktai testai karatistų fizinių ir dvasinių jėgų koncentracijai nustatyti, o kovos menas apskritai neturi nieko bendro su muštynėmis. Norint išmokti taisyklingos stovėsenos, blokų, smūgių, tradicinių japonų ritualų, terminologijos reikia labai didelio kruopštumo, susikaupimo, valios. Lavindamas šias savybes žmogus greičiau pažįsta save, stiprina kūną ir protą. Karatė – kovos menas su griežta tvarka, drausme, tradicijomis, etiketu, Rytų filosofija. Tai žmogaus gyvenimo kelias, būdas ugdyti save ir kitus", – tvirtino K.Bartkevičius.

Simboliška, kad vienas karatė šalyje pradininkų jau rūpinasi ir būsimaisiais olimpiečiais – K.Bartkevičius vadovauja neseniai įkurtos Lietuvos karatė federacijos (LKF) trenerių tarybai.

Karatė įtraukta į 2020-ųjų Tokijo vasaros olimpinių žaidynių programą.

"Kiekviena sporto šaka turi nueiti sunkų išbandymų kelią – olimpinės durys niekam lengvai neatsidarė. Mūsų laukia neįtikimai didelė konkurencija, – sakė K.Bartkevičius. – Jeigu suvienysime jėgas vienam tikslui, jeigu atsisakysime kiemo ambicijų – kuri karatė šaka pas mus populiaresnė ar turi daugiau tituluotų kovotojų, tuomet pasieksime tai, ko trokštame."