Kai skeliamas antausis žiūrovui
Priminsime dar kartą: praėjusį penktadienį Klaipėdos centriniame stadione diską svaidė olimpinis, pasaulio ir Europos čempionas Virgilijus Alekna, o žiūrovų tribūnose nebuvo.
Spauda tylėjo
Ir iš kur jiems būti, jei apie varžybas miesto sporto visuomenė paprasčiausiai nežinojo. (Tiesa, vėlai vakare žinelę apie V. Aleknos dalyvavimą paskelbė „Balticum“ televizija.) Tylėjo laikraščiai, nebuvo spalvingų plakatų, kviečiančių ateiti pasižiūrėti vieno iškiliausių planetos sportininkų. Peršasi įspūdis, kad jei ne minėta „Balticum“ televizija, apie visų laikų geriausio šalies lengvaatlečio dalyvavimą miesto čempionate niekas apskritai nebūtų girdėjęs.
Kyla logiškas klausimas - kas turėjo tą žinią paskelbti ir kaip tai padaryti?
Kaunas mus perspjauna
Vartau vakarykštį (liepos 16 d.) „Kauno dienos“ laikraštį. Randu reklaminį skelbimą, kad S. Dariaus ir S. Girėno stadione vyks Europos lengvosios atletikos asociacijos varžybos „Kaunas 2007“ ir V.Aleknos pasaulinės disko metikų varžybos. Organizatoriai - Kauno miesto savivaldybė. Viskas logiška, aišku, suprantama.
Kas buvo mūsų miesto čempionato organizatoriai, beliko tik spėlioti. Gal savivaldybės Sporto ir kūno kultūros skyrius? O gal miesto Lengvosios atletikos federacija?
Sužinota: atviras miesto pirmenybes organizavo Lengvosios atletikos federacija. Bet tuoj pat buvo išgirstas toks pasiteisinimas: girdi, iki pat paskutinės dienos nebuvo aišku, ar galės varžybose dalyvauti V. Alekna.
Taip tai taip, bet juk atviros miesto lengvosios atletikos varžybos buvo iš anksto planuotos, svečiams kvietimai į Kaliningradą, Vilnių, Kauną, Šiaulius, Telšius ir Skuodą iš anksto buvo išsiuntinėti! Vadinasi, apie tai iš anksto buvo galima paskelbti ir spaudoje su išlyga, jog varžybose turėtų dalyvauti ir V. Alekna.
Guoskimės nebent tuo, kad miesto Lengvosios atletikos federacijos pirmininkas Edmundas Norvilas yra išvykęs į užsienį, todėl ir prisvilo šitas blynas. Tačiau kyla labai rimtų abejonių, ar Lengvosios atletikos federacijoje yra asmuo, atsakingas už varžybų nušvietimą spaudoje. Atrodo, kad ne. O jei toks yra, tai jis savo pareigų neatliko.
Kiekvienas kaso savo karpą
Šioje vietoje noragą reikėtų spustelėti giliau.
Miesto sporto gyvenime dabar yra taip: kiekviena sporto šaka pati rūpinasi savireklama ir įvaizdžiu. Žodžiu, kiekvienas kaso savo niežą. Federacijų ar klubų reikalas, kokiu rūbu ir kur pasirodysi visuomenei. Ir tai labiausiai priklauso nuo vadovų išminties, darbštumo ir savo pareigos suvokimo.
Todėl nedidukas koks nors tvirtųjų sporto šakų - štangos, bokso, karatė ir t.t. klubas ar federacija sugeba save laikraštyje patraukliau pateikti visuomenei nei, tarkim, sporto karalienės lengvosios atletikos atstovai.
Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Broniaus Vyšniausko sunkiaatlečių varžybos būna dažnai aprašytos laikraštyje dar ir todėl, kad treneris apie jas iš anksto informuoja, o po varžybų pateikia išsamią informaciją, be maivymosi jas pakomentuoja. Netgi varžybų nuotraukų atsiunčia ir labai išgyvena, jei laikraštyje nepasirodo jo berniukas, bekeliąs štangą. Treneris supranta: vaiko pavardė ir nuotrauka laikraštyje - tai jam didžiulis paskatinimas sportuoti, siekti pergalių. O sportuojantis vaikas - jau pirmiausia ne gatvės vaikas.
Gerąja slinktimi šitie reikalai pajudėjo Futbolo mokykloje, kai direktoriaus pavaduotoju pradėjo dirbti Audrius Žuta. Jis „Klaipėdą“ informuoja apie varžybas, atsiunčia tvarkaraščius, rungtynių protokolus.
Gaila, bet šito negalima pasakyti apie V. Knašio krepšinio mokyklą. Varžybų krepšininkai žaidžia daug, tik apie jas mažai žino klaipėdiečiai. Galima suprasti taip: mums įvaizdis nereikalingas! Mes ir taip žinomi!
Tik apsileidėliai savęs negarsina
Jeigu tikrai toks požiūris vyrauja Krepšinio mokykloje, tai jis - perdėm klaidingas. Garsiausi pasaulio klubai ir komandos visais galimais būdais stengiasi save garsinti ir reklamuoti. Tikėsit ar ne, bet mudu su kolega Jonu Garadausku jau gal penkiolika metų (!) kiekvieną mėnesį iš Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF), iš paties Monte Karlo, kur įsikūrusi IAAF būstinė, gauname po specialų žurnalą. Išspausdintas jis ant idealiai puikaus popieriaus, brangus. Sakytum, kam čia reikia iš Monako siųsti brangų žurnalą į kažkokią mažai kam žinomą Klaipėdą. Pasirodo, reikia. Dėl lengvosios atletikos propagavimo reikia! Kad garsas apie ją turi sklisti po visą pasaulį! - tokios nuostatos turbūt laikosi IAAF vadovai.
Sportininkai reklamuoja rėmėjus
Yra šito reikalo dar vienas aspektas. Niekam ne paslaptis, kad sporto klubai ir komandos ieško rėmėjų. Džiaugiasi tie, kurie juos suranda. Gauna pinigų ir pasižada savo geradarius reklamuoti. Užrašoma ant marškinėlių rėmėjų firma, varžybų metu stadionas ar salė apdedama reklaminiais skydais. Betgi savo rėmėjus galima paviešinti ir per spaudą. Kas turi galvą ant pečių, tas šitą galimybę puikiai išnaudoja. Tiesa, ne visi rėmėjai nori garsintis, bet tai jau kita kalba.
Nuskriaudžiami ir sportininkai
Negaudamas iš laikraščio žinių apie būsimas ir įvykusias varžybas ar rungtynes yra nuskriaudžiamas skaitytojas. Nepaskelbta informacija apie sporto renginį - tai antausis ne tik žiūrovui (kaip buvo šiuosyk), bet ir pačiam sportininkui. Kas yra ragavęs sporto, žino, kad nepalyginamas daiktas rungtyniauti prie pilnų ar tuščių tribūnų. Palaikomas žiūrovų sportininkas lyg ant sparnų laksto; jis kelia daugiau, sviedžia toliau, meta taikliau.
...Labiau šioje istorijoje gaila žiūrovo: per kažkieno apsileidimą jis nepamatė legendinio V. Aleknos ir, kaip tokiais atvejais sakoma, liko su špyga dantyse.
Naujausi komentarai