Kai apsispręsti esti sunku...
Pamenu: prieš gerą saują metų susirinkę vieno garažų kooperatyvo nariai nusprendė versti savo pirmininką, šmugelninką tokį.
Kad versią jį, tai versią – net pragaro velniai šėtoniškai juoksis. Versią ant šakių pakratydami... Bet kai pirmininkas per susirinkimą pasakė, kad jis pats savo valia atsistatydinąs, perversmininkai iškart apvertė plokštelę. Viešpatėli saldžiausai! Būk geras, pasilik – kaip mes be tavęs. Pražūsim!
Tasai šmugelninkas, kiek pasimaivęs, sutiko toliau vilkti pirmininko jungą.
Į panašų kisielių dabar yra įsiplakęs ir Lietuvos vyrų krepšinio nacionalinės rinktinės treneris Antanas Sireika. Iš pradžių be didelių užuominų kalbėjęs apie galimą atsistatydinimą iš trenerio pareigų, pasirodžius realiems to atsistatydinimo ženklams, pradėjo visai kitą giesmę giedoti. Girdi, jo kontraktas pasirašytas iki 2008 metų, iki olimpiados, taigi jis dar tarsiąs, svarstysiąs ir galvosiąs, kaip pasielgti. Žodžiu, dar ne vakaras.
Atrodo, kad to pirmininko šmugelninko triuko A.Sireika pakartoti nedrįsta (o gal net nežino jo?): ims dar jo atsistatydinimą ir priims už gryną pinigą, pasirašys pareiškimą – kas tuomet? Tuomet beliks graužti nagus, kad pats sau kilpą užsinėrė. Geriau jau kiti tegu jam skalpą nuima - taip, ko gero, dabar mąsto A.Sireika.
Išeina taip, kad jį, kaip tą neprašytą svečią, veja iš vestuvių, o jis spiriasi į durų staktą visom keturiom. Neisiu! Užmuškit – vis tiek neisiu!
Tarkim, kad kontrakto eilutė juridiškai nulems ir A.Sireika išsilaikys Lietuvos krepšinio nacionalinės rinktinės stratego vietoje. Kaip tuomet jis atrodys sirgalių, plačiosios krepšinio visuomenės akyse?
Nekaip atrodys, labai nekaip. Atrodys kaip žmogus, savo naudą ir gerovę keliąs aukščiau bendro tikslo, bendro intereso.
Turbūt niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje krepšininkai žaidžia už pinigus ir geriausiai uždirba tarp visų šakų sportininkų. Kas be ko, ir treneriai neskursta. Žeria, kiek yra žinoma, pinigėlius atsakančiai. Krepšinis maitinamas ne tik valdiškais pinigais, bet jų gauna ir iš verslininkų. Tam tikslui yra sudarytas net specialus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rėmimo fondas, kuris nukonkuravo Lietuvos krepšinio federaciją, tiesiog uždusino ją ir aulo vietoj be balso laiko. Kaip sakoma, pinigas tyli, pinigas kalba.
Taigi, vedant toliau šią gijelę, rask šiais laikais tokį kvailį, kuris savanoriškai atsisakytų pinigų. Užsimušdamas ieškok – nerasi. Išeina, kad pagal dabartinę gyvenimo sampratą A.Sireika, laikydamasis įsikabinęs savo vietos, elgiasi protingai ir apdairiai. Ir darbas „prie dūšios“, ir atlyginimas solidus. Ko daugiau žmogui ant šitos žemės reikia?
Negana to, buvimas Lietuvos krepšinio nacionalinės rinktinės treneriu – tai ne tik mielas darbas ir gražūs pinigai. Tai ir visuomenės dėmesys, ir pagarba, valdžios malonės ir apdovanojimai, visokeriopas pripažinimas ir garbingų vardų suteikimas (A.Sireikai suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, jis turi vyriausybinių apdovanojimų), pagaliau – nemokamos kelionės į tolimiausius pasaulio kraštus. Laikraščiai paklodinius straipsnius rašo, televizija visais kanalais rodo, iš žurnalų krepšininkų ir trenerių fizionomijos dėbso. Dėmesys visapusiškas.
Kada šitaip, apsispręsti labai sunku. Gero gyvenimo dar niekas nesikratė. Tai ką daryti, kai tau jau visiškai nedviprasmiškai sako: „Lipk iš grūšios – gana!“
Taigi ką daryti? Kaip apsispręsti?
Garbingi vyrai tokioje situacijoje garbingai ir elgiasi. Antai taip pasielgė buvęs Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Jonas Kazlauskas, kuris atsistatydino po nesėkmingo 2001 m. Europos čempionato.
Tai ar sumenko dėl to J.Kazlausko vardas, pašlijo jo reputacija? Anaiptol! J.Kazlauskas pelnė garbingo vyro vardą.
Po nesėkmės Europos jaunimo čempionate savanoriškai komandos vyriausiojo trenerio postą paliko legendinis Lietuvos krepšininkas Rimas Kurtinaitis. O juk toje kėdėje jis ir toliau galėjo sėdėti – niekas jo varu nevarė.
Papūgiškai galima pakartoti iki banalybės nuvalkiotas frazes: Lietuva – krepšinio šalis; krepšinis seniai yra tapęs valstybės politikos sandu. Būti Lietuvos rinktinės treneriu – tai pirmiausia jausti didžiausią atsakomybę už valstybę, už tautą. Bet kurios rungtynės paliečia mūsų tautinį orumą. Ne kiekvienam ta našta pagal pečius, pagaliau žmogus juk ne geležinis – anksčiau ar vėliau jis ima ir pavargsta, išsisemia.
Ko gero, taip jau esti su A.Sireika. Bet juk tai žmogiška, suprantama ir atleistina.
Skaudu, kartais net nesuprantama būna, kai įžymybė ar kokia žvaigždė pasirodo „unarava“, godžia ir savanaudiška vidutinybe. Tuomet visa buvusi didybė ir prestižas žmonių akyse ištirpsta lyg sniegas, pavasario saulutei pakaitinus.
Elementarus padorumas, jeigu norite, - sąžinė tarytum sakyte sako, kad A.Sireikai būtina išsaugoti garbingo vyro vardą ir pasielgti garbingai – savo noru palikti rinktinę. Kitu atveju jis bus žmonių akyse ne pagarbos vertas, o švelniai tariant, nekokį vardą pelnęs.
Juoba kad iš materialinės pusės jis ir toliau jausis it virtinis svieste. Kaip buvo viešai skelbta spaudoje, Kazanės „Unikse“, į kurį A.Sireika keliauja su savo bendražygiu Gintaru Krapiku, per metus jis uždirbs apie 250 tūkstančių eurų, t.y. per 862 tūkstančius litų.
Bet prarasto gero vardo net už tokius pinigus neišpirksi...
Naujausi komentarai