Ką slepia pasaulio šokių taurės laimėtojų šypsenos? (interviu)

Kaunas, seniai garsėjantis sportinių šokių talentais, turi kuo didžiuotis. Pastaruoju metu skambiausias pergales skina Ieva Žukauskaitė ir Evaldas Sodeika, neseniai Kinijoje laimėję pasaulio taurę.

Kauno „Kaspino“ klubo šokėjai tolimojoje Azijoje spėjo užkopti ant prizininkų pakylos standartinių šokių „Grand Slam“ varžybose Vuhane, o netrukus ir triumfavo pasaulio taurės turnyre Čengdu.

Trenerių Daivos Dackevičienės ir Giedriaus Januškevičiaus auklėtiniai 24 metų Ieva ir metais vyresnis Evaldas iki šių pergalių nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią.

E.Sodeika anksčiau skynė pergales su kita partnere - Viktorija Kunauskaite – dabartine Lietuvos krepšinio rinktinės gynėjo Martyno Pociaus žmona. Nors porai sekėsi gana neblogai, ji jaunimo varžybose patekdavo tarp stipriausių pasaulyje, vis dėlto „Kaspino“ klubo treneriai daugiau perspektyvų įžvelgė Evaldo duete su Ieva. Jiems netgi teko imtis gudrybės. V.Kunauskaitei buvo sudarytos sąlygos dalyvauti televizijos šou projekte, o E.Sodeika tuo metu jau bandė jėgas su nauja partnere.

Eksperimentas pasiteisino. Pora – trakiškis E.Sodeika ir šiaulietė I.Žukauskaitė iškart ėmė rodyti ir puikų susiklausymą, ir aukštus rezultatus.

- Kaip vertinate pasirodymus tolimojoje Azijoje?

Evaldas Sodeika: - Buvo smagu. Patvirtinome rezultatą, kurį šiemet jau pasiekėme „Grand Slam“ varžybose Štutgarte, kur kopėme ant prizininkų pakylos.

- Prieš pasaulio taurės varžybas neturėjote kur treniruotis. Ar tai atsiliepė sportinei formai?

Ieva Žukauskaitė: - Prieš kelionę į pasaulio taurės varžybas buvome sutarę su organizatoriais, kad jie mums sudarys tinkamas treniruočių sąlygas. Tačiau nuskridus paaiškėjo, kad yra galimybė tik po „Grand Slam“ varžybų kitą dieną pasitreniruoti toje pat salėje. Bet po varžybų tam visiškai nebuvo jėgų. Tolesnėmis dienomis buvo pasakyta, kad salės nebus. Kadangi Vuhane vyko dar ir šou programa, mes išsiprašėme, kad leistų prasišokti bent per kitų porų apšilimą. Parketą gavome 15-kai minučių. Per visą savaitę! Ką tai reiškia? Tas pats, kas muzikantas negalėtų prasigroti prieš koncertą. Laimei, tų minučių pakako bent tam, kad pajaustume parketą, įvertintume grindų dangą, apšvietimą.

- Tikriausia varžybų sąlygos, atmosfera Kinijoje gerokai skyrėsi nuo turnyrų Europoje?

E.S.: - Kinai viską stengėsi numatyti iki smulkiausių detalių ir jiems viskas pavyko. Aišku, skyrėsi bendravimas su žiūrovais. Pavyzdžiui, po varžybų mes kokį pusvalandį stovėjome kaip kuolai ir plačiai šypsojomės – turėjome pozuoti nuotraukoms su aistruoliais. Neįprastas buvo ir maistas. Nors įsidėjome lietuviškų užkandžių, teko ir apsinuodyti.

I.Ž.: - Organizatoriai labai stengėsi įtikti ir užimti visus dalyvius, rengė ekskursijas ir degustacijas. Jie siūlė paragauti įvairių egzotinių patiekalų, o atsisakymas būtų reiškęs jų įžeidimą. Teko ragauti ir mums. Vėliau dėl to pasigailėjome. Būdavo, kad valgai ir negali pasakyti – mėsa tai ar saldainis. Natūralu, kad paskui kilo problemų dėl skrandžio.

- Ar prieš pasirodymus laikotės griežtos dietos?

- I.Ž.: Anaiptol. Kaip tik savaitę prieš varžybas stengiuosi valgyti sočiai. Be mėsos niekaip neišsiverčiu. Tik varžybų dieną jau valgome lengvus pusryčius.

- Kiek laiko per savaitę skiriate treniruotėms?

E.S.: - Kaip kada. Mes abu – emocingi žmonės. Todėl, jei atėję į salę nejaučiame, kad norisi šokti, nesikankiname. Treniruotė tuo ir baigiasi. Jei šokasi gerai, taip pat stengiamės nepersitempti, kad liktų alkis šokiui.

I.Ž.: - Kuo toliau, tuo svarbesnis tampa geras fizinis pasirengimas. Pasirodymų laikas nuolat ilgėja, todėl reikia vis daugiau ištvermės. Privalome skirti dėmesio ir poilsiui, ir reabilitacijai, masažams. Tik žiūrovams atrodo, kad labiausiai dirba mūsų veido raumenys. Juk šokdami nuolat plačiai šypsomės. Turbūt dažnas stebisi: ir kaip jie suprakaituoja? Iš tiesu, tai yra didžiulis fizinis krūvis. Pavyzdžiui, Kinijoje per pasaulio taurės finalą kiekvieną šokį atlikome po 2 min. vietoj įprastesnės 1,5 min. Be to, viskas vyko nekondicionuojamoje salėje. Jaučiausi lyg šokčiau pirtyje. Trečio šokio pabaigoje atsijungė visi raumenys. Buvau tiek išsekusi, kad negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Atrodė, kad negaliu net įkvėpti. Maniau, kaip reikės baigti pasirodymą, bet apsidairiau ir pamačiau, kad pusė porų stovi nejudėdamos ir esą pozuoja žiūrovams – kad tik nereikėtų judėti. Po finalo, kai šokėjai, vos įžengę į rūbines, krito ant grindų, vaizdas buvo kiek sukrečiantis.

- Evaldai, jūsų kelias į šokių olimpą nebuvo paprastas. Nuo pat 10-ies metų mama jus vos ne kasdien po mokyklos vežiodavo treniruotėms į Kauną iš Trakų. Taip sukardavote šimtus kilometrų kiekvieną savaitę. Kaip atlaikėte tokį režimą?

E.S.: - Kelionės man sunkumų nekėlė. Gal sunkiau buvo bendrauti su buvusia partnere (juokiasi. – aut.past.). O šokiai man visada patiko. Juolab, kad nelabai mėgau mokyklos, tad džiaugiausi kiekviena proga galėdamas pasprukti anksčiau iš pamokų.

I.Ž.: - Mano kelionės į Kauną buvo ilgesnės, bet užtat ne kasdien ir važinėdavau. Susiplanuodavau laiką, tad mokslams šokiai nelabai ir kenkė. Bet man kilo kitokių problemų. Mano partneris, su kuriuo neblogai sekėsi, baigė mokyklą ir nusprendė, kad atėjo laikas baigti ir karjerą. Tada reikėjo skubiai ieškoti kito varianto. Juo ir tapo Evaldas. Tiesa, tuo metu jis buvo su partnere...

- Ar iškart susilipdėte į porą?

- I.Ž.: Prieš šešerius metus sustojome į porą ir atitikome vienas kitą. Dar neturėjome vadinamųjų brėžinių, choreografijos, o jau važiavome į varžybas. Ten vietoje improvizavome, kūrėme šokio judesius ir iškart ėmė sektis. Pirmuosius laurus nuskynėme dar jaunimo grupėje. Nereikėjo net apsitrinti kaip asmenybėms.

- Nepaisant sėkmingos pradžios, dažnai likdavote antri, už kieno nors nugarų. Tikriausiai buvo nelengva nuolat likti per žingsnį nuo pergalės?

- I.Ž.: Be abejo, kad nebuvo lengva. Kai investuoji daugybę lėšų ir jėgų, norisi ir atitinkamo rezultato.

Labiau slėgė netgi ne rezultatas, o nuolatiniai kartojimai, kad mes dar jauni, dar spėsime pasidžiaugti ir pergalėmis. Tai smukdė. Bet ieškojome jėgų vienas kitame. Palaikė treneriai, tėvai, buvome kaip vienas kumštis. Ta kantrybė ir subrandino rezultatus.

- Savo meistriškumą turėsite įrodyti ir lapkritį Vienoje vyksiančiame pasaulio čempionate. Kokius tikslus sau kelsite šiose pirmenybėse?

- E.V.: Vienoje bus visos stipriausios poros. Pajėgūs varžovai iš Rusijos, Vokietijos, Italijos. Mes turnyrui nieko neplanuosime, bet stengsimės parodyti viską, ką sugebame.

**

Treneris Giedrius Januškevičius:

„Mūsų pora įlipo į savotišką kalną, tačiau tas kopimas buvo ilgas ir sunkus. Būdavo, kad palipame ir turime kažko išlaukti. Viskas lyg ir gerai klostosi, bet vėl sustojame. Lietuvoje – amžinai antri, užsienyje – vėl tas pats, vis kažko pritrūksta. Matėme, kad pagal šokimo kokybę vieta galėtų būti ir aukštesnė, bet vyravo požiūris, kad jie dar jauni ir gali palaukti. Tai irgi labai vargino psichologiškai. Dabar jaučiamės užlipę ant aukšto laiptelio ir, kas svarbiau, ant jo įsitvirtinę. Turėsime nuo ko atsispirti ateityje.

Pasaulyje yra daug gerų porų. Kad taptum geriausiu, turi turėti savo šokio stilių. Evaldas ir Ieva savo stilių turi. Anksčiau jiems dėl to buvo net priekaištaujama. Esą jie – per lengvi, per laisvi, pernelyg elegantiškiDabar – atvirkščiai. Kas buvo jų silpnybė, tapo stiprybe. Mūsų poros šokio minkštumas pritraukia žiūrovo akį. Publika įvertino, kad jie šoka kitaip, įdomiau, todėl ėmė šiltai juos sutikti. Tą pajuto ir teisėjai.

Prieš daugiau nei dešimtmetį mūsų auklėtiniai Marius Kriukelis ir Kristina Valiūnaitė tapo pasaulio jaunimo čempionais. Jie taip pat turėjo savitą stilių. Dabar atėjo eilė Evaldui ir Ievai“.