Iš JAV grįžęs šiaulietis gaivina Kauno regbį

2019-ųjų rugsėjis. Kauno "Ąžuolo" komanda finišuoja paskutinėje – šeštoje – Baltijos regbio "Top" lygos vietoje. Rezultatais nusivylę kauniečiai paskelbia baigę bendradarbiavimą su Kauno "Žalgirio" klubu, o regbio ateitis laikinojoje sostinėje pakimba ant plauko. Iki nebūties – vos vienas žingsnis.

2020-ųjų rugpjūtis. Senąjį pavadinimą susigrąžinęs "Ąžuolo" klubas Baltijos "Top" lygos pusfinalyje iš kovos eliminuoja čempiono titulą ginantį labiausiai tituluotą šalies regbio klubą – Šiaulių "Vairą-Kalvį-Jupoją" ir tik finale nusileidžia kitai Šiaulių ekipai – "Baltrex".

Tarp šių įvykių – mažiau nei metai, o jų priežastis – senokai JAV įsitvirtinęs lietuvis. Drauge su naujaisiais "Ąžuolo" vadovais ir bendražygiais L.Naujalis sugebėjo įkvėpti komandą šuoliui iš dugno į šalies regbio viršūnes.

"Lino nuopelnas neabejotinas. Jis, iš dalies aukodamas savo asmeninę gerovę, klube atlieka daugybę funkcijų, entuziazmu sugeba užkrėsti ir mane, ir visus mūsų žaidėjus. Mums labai pasisekė, kad prisiviliojome čia tokį žmogų", – sakė "Ąžuolo" klubo prezidentas Valdas Monginas.

– Linai, kaip atsidūrėte JAV? – pradėjome pokalbį su L.Naujaliu.

– Išvažiavau per regbį. Augau Šiauliuose, žymiajame pietiniame rajone. 1991-aisiais nuėjau į "Vairo" regbio klubą. Su juo tapau Lietuvos čempionu ir penkioliktukų, ir septynetų įskaitoje. Nuo 1996-ųjų atstovavau Lietuvos rinktinei. 2001-aisiais su šalies regbio septynetų rinktine išvažiavau į JAV. Dalyvavome didžiuliame turnyre Vašingtone. Turnyro keli žaidėjai, tarp jų – ir aš, sulaukėme pasiūlymų ten likti rungtyniauti ir gyventi. Vėliau daug metų JAV žaidžiau pirmame ir antrame divizionuose.

Įsižaidė: "Ąžuolo" komanda šį sezoną iškovojo Baltijos regbio "Top" lygos sidabro medalius.

– Už Atlanto dominuoja regbio atmaina – amerikietiškasis futbolas. Ar europinė regbio versija turi šansų pelnyti vietos sirgalių ir sportininkų pripažinimą?

– Regbiui tapus olimpine sporto šaka, JAV juntamas didelis pakilimas. Susikūrė Amerikos profesionali regbio lyga (MLR), į kurią persikėlė nemažai Naujosios Zelandijos "All Blacks", Pietų Afrikos Respublikos (PAR) rinktinės žvaigždžių. Daugybė universitetų įsteigė brangiai kainuojančias regbio programas, į kurias pritraukė būrius studentų. Ir man teko prie to prisidėti. Beje, regbis JAV turi gilias tradicijas – pavyzdžiui, regbį koledže rimtai žaidė prezidentas George'as Bushas. Jų rinktinė patenka į pasaulio čempionatų finalinius etapus, ypač stipri jų septynetų komanda.

– Kaip pasukote trenerio keliu?

Mūsų tikslas yra ne tik auginti regbio žvaigždutes, bet ir suteikti sportininkams kokybišką išsilavinimą, taip nutiesiant jų gyvenimo kelią baigus karjerą.

– Lietuvoje buvau studijavęs pedagogiką ir kūno kultūrą, tad treniravimas man niekada nebuvo svetimas. Be to, norėjau prisidėti prie mūsų regbio augimo. 2012-aisiais grįžau į Lietuvą treniruoti rinktinės. Darbas buvo savanoriškas, kaip ir dabar "Ąžuole". Tuo laiku įkūriau tarptautinę mainų programą, kurios tikslas – talentingiems Lietuvos moksleiviams padėti išvykti į PAR, garsėjančią savo regbio tradicijomis, ten sudarant galimybę trejus metus mokytis regbio paslapčių ir baigti mokyklą. Ta programa pasinaudojo apie 20 jaunuolių, ne vienas jų vėliau pradėjo profesionalo karjerą, atstovauja mūsų rinktinei. Vienas pirmųjų buvo Karolis Navickas, žaidęs Prancūzijos lygoje, vėliau – Dovydas Taujanskas, Jonas Mikalčius. Dabar programa tęsiasi Anglijoje, keturi mūsų vyrukai išvažiuoja į regbio tradicijomis garsėjantį šios šalies universitetą. Atkreipčiau dėmesį, kad mūsų tikslas yra ne tik auginti regbio žvaigždutes, bet ir suteikti sportininkams kokybišką išsilavinimą, taip nutiesiant jų gyvenimo kelią baigus karjerą. Yra pavyzdžių, kai programa padėjo ištraukti berniukus iš visiško socialinio dugno, kai jiems Lietuvoje realiai grėsė kalėjimas, bet prokurorė patikėjo ir išleido mokytis į užsienį. Dabar vienas studijuoja universitete Anglijoje, kitas treniruojasi PAR. Man atrodo, tokios istorijos geriausiai įprasmina visą mano ir Lietuvos regbio federacijos darbą.

– Kaip atsitiko, kad savo idėjas ir galimybes įgyvendinate ne gimtuosiuose Šiauliuose, o aršiausio konkurento Kauno regbio klube?

– Nors esu iš Šiaulių, mano šeima gyvena Kaune. Todėl namai – ne tik Amerikoje, bet ir čia. Jau senokai sukau galvą, kaip padaryti, kad galėčiau ir treniruoti, ir neapleisti savo verslo JAV. Šiemet susiklostė palankios aplinkybės, tad nutariau pabandyti. Su "Ąžuolo" prezidentu V.Monginu dar žiemą aptarėme situaciją klube, radome nemažai sąlyčio taškų, o ir trenerio kauniečiams reikėjo. O Šiauliuose ir be manęs viskas gerai, yra net dvi stiprios komandos.

– Tačiau jūsų pagalba "Ąžuolui" vien treniravimu neapsiriboja…

– Prieš sezoną svarstėme: gal verčiau žengti žingsnį atgal – į žemesnį divizioną, žaisti mėgėjiškai, bet nusprendėme: jei toks legendinis klubas pasitrauktų iš "Top" lygos, nukentėtų visas Lietuvos regbis. Todėl mobilizavomės, pakrapštėme galvas bei pinigines ir ryžomės pradėti naują komandos etapą.

– Ką Kaune keitėte pirmiausiai?

– Komandai akcentavome kelis dalykus: regbio elementų technikos tobulinimą, emocijų aikštėje valdymą, kitus žaidimo aspektus. Daug apie tai kalbėjomės, ir žaidėjai tuo patikėjo. Sutarėme, kad norint pakelti žaidimo lygį, kiekvienam individualiai reikia tobulinti netgi elementarius elementus, tarkime, kamuolio perdavimo techniką. Tačiau per komandos treniruotę tam laiko nėra – reikia šlifuoti taktiką, bendrus veiksmus. Todėl žaidėjai, būdami iš esmės mėgėjai, negaudami atlyginimo už žaidimą, patys ėmė rinktis prieš valandą iki treniruotės ir tobulinti savo įgūdžius! Pasibaigus treniruotei vaikinai likdavo dar pusvalandį padirbėti. Būtent toks požiūris lemia, kad mėgėjų grupelė tampa tvirta profesionalų komanda.

Sirgaliai: "Ąžuolo" rungtynių stengiasi nepraleisti ir L.Naujalio šeima.

– Galbūt pakeisti požiūrį padėjo ir išaugusios finansinės klubo galimybės?

– Suformavome naują klubo valdybą, verčiame naują finansinį lapą. Naujų rėmėjų dar neatsirado, tad mes, drauge su žaidėjais, patys surinkome pinigus lygos starto mokesčiui. Miesto savivaldybė ir "Gajos" sporto mokykla suteikė stadioną, kurį patys prisitaikome savo reikmėms. Padeda ir žaidėjų tėvai: kas suvirina metalo konstrukcijas reklaminiams skydams, kas statybiniais darbais ir patarimais. Taip pat imamės rinkodaros, vadybos pokyčių, kad galėtume pateikti patrauklius komercinius bendradarbiavimo pasiūlymus potencialiems rėmėjams. Iki kito sezono laukia labai daug darbo. Planuojame su klubo vėliava įkurti ir moterų bei dublerių komandas.

– Pastangos, matyt, nenuėjo veltui – tapote šio sezono Lietuvos čempionato atradimu, sugebėjote įsiterpti į dviejų Šiaulių klubų hegemoniją.

– To nebuvo daug metų ir nepadėjo regbio vystymuisi kituose miestuose. Labai svarbu, kad klubai pajaustų galintys įkąsti šiauliečiams, nes tai ir juos skatintų augti ir stiprėti. Kad mes kaip komanda pradėjome augti, pamačiau jau per pirmas sezono rungtynes su Šiaulių "Vairu-Kalviu-Jupoja", vėliau – su Rygos "Miesnieki". Tai išaugo į mūsų pusfinalio pergalę prieš "Vairą-Kalvį-Jupoją". Finale su "Baltrex" jau atrodėme išsikvėpę psichologiškai, be to, varžovai buvo kur kas geresni.

– Iki kito sezono – beveik pusmetis. Liksite Lietuvoje ar grįšite į JAV?

– Grįšiu į JAV, bet veiklos Lietuvoje neapleisiu. Klubo rinkodarą ir kitus reikalus galima tvarkyti ir būnant už Atlanto, ypač kai čia yra patikimi bendraminčiai. Apskritai, mano tikslas – kuo ilgiau būti Lietuvoje, kokius devynis mėnesius per metus. Kol kas tenka daug skraidyti. Beje, JAV pavyko užsiauginti gerą specialistų komandą, tad daugelį dalykų, susijusių su mūsų darbo sritimi – krovinių pervežimu, kraustymo paslaugomis – jie gali atlikti savarankiškai, suteikdami man galimybę prisidėti prie Lietuvos regbio augimo.