Kelio traumą patyręs krepšininkas Jonas Mačiulis negalės padėti Lietuvos rintinei Europo krepšinio čempionate, tačiau rankų nenuleidžia ir yra pasiryžęs kuo greičiau pasveikti. Operacija jam bus atlikta jau rytoj.

- Ar pameni kaip viskas nutiko?

- Kaip įvyko, iš tiesų nelabai pamenu. Tiesiog veržiausi be jokio kontakto. Vėliau žiūrėjau ir nuotraukas, ir filmuotą medžiagą – paprasčiausiai bandžiau atsispirti prieš metimą į krepšį. Tiesiog taip gavosi. Sausio mėnesį gydžiausi tos pačios kojos blauzdą, tada buvo įplyšęs raumuo. Gal tai yra būtent tos traumos pasekmės. Sunku dabar pasakyti. Šįkart prieš varžybas nejaučiau jokių skausmų, nebuvo jokių būsimos traumos ženklų.

- Kokios buvo pirmosios mintys atsidūrus ant aikštelės grindų?

- Iš pradžių griebiausi už kojos ir pasižiūrėjau, ar nelūžo kaulas, kadangi girdėjau kaip jis „suvaikščiojo“. Maniau, kad lūžo, bet, pasirodo, viskas yra gerai.

- Kodėl apsisprendei operaciją darytis būtent Lietuvoje?

- Nemačiau reikalo to daryti Italijoje. Juk Lietuvoje vyks ir reabilitacija, be to, Italijoje neturiu kontrakto. Italijoje man buvo atliktas magnetinis rezonansas. Ten dirba puikus daktaras, kuris iš karto suprato, kokia yra mano trauma. Klubas taip pat nėra suinteresuotas mane ten laikyti. Būsiu čia ir bandysiu kuo greičiau atsigauti. Su Milano klubu jau buvo vykdomos derybos dėl naujojo kontrakto, tačiau dabar nežinau, kaip viskas susiklostys.

- Ar buvo pasiūlymų iš kitų klubų?

- Buvo, tačiau dabar pirmiausia reikia išgyti, o tik po to peržiūrėti pasiūlymus, jeigu jų vis dar bus.

- Ar tarp variantų gali būti „Žalgiris“?

- Visos komandos gali teikti pasiūlymus. Viskas priklausys nuo reabilitacijos eigos. Dabar jau ne aš rinksiuos. Kas siūlys po traumos atsigauti, pas tuos tai ir reikės daryti.

- Ar tikiesi pagyti iki Europos vyrų krepšinio čempionato?

- Bus matyt. Manau, kad gali nepavykti, tačiau pusės metų tikrai nesiruošiu ilsėtis.

- Galbūt teko bendrauti su Linu Kleiza ir Martynu Pociumi, kurie šiuo metu taip pat gydosi traumas?

- Kalbėjausi su visais, kurių numerius turiu savo telefono adresų knygutėj. Su visais yra viskas apkalbėta. Visi yra pasiruošę padėti, kuo tik galės. Dabar svarbiausia operacija. Šeima jau dvi savaites manęs laukia Lietuvoje.

- Esi keistai geros nuotaikos?

- O ko liūdėti? Viskas jau yra post factum. Dabar reikia tik geros darbingos nuotaikos ir judėti į priekį. Kas daugiau belieka? Juk dar nemiriau, viskas tvarkoje.

- Ar Italijoje dar liko kokių nors reikalų?

- Yra paliktų daiktų, buvo pradėtos derybos, kurių baigtis dabar nėra aiški. Dar nesu visiškai išsikraustęs iš Milano.

- Tai gal prašei, kad Marijonas Petravičius gėles palaistytų?

- Ne, pas mane tik kaktusai auga (juokiasi).

- Ar įsivaizdavai, kad lipsi ant Europos čempionato pakilos?

- Europos čempionatas – viena didžiausių netekčių dėl traumos. Tai yra svarbiausias dalykas, kurį galėjau prarasti. Įsivaizdavau, kad bus smagu žaisti stebint savų fanų. Dabar jau šias mintis reikia nustumti į šoną.

- Vyriausiasis rintinės treneris Kęstutis Kemzūra sakė, jog esi labai svarbus rinktinėje. Tavo manymu, kas dabar galėtų užimti tavo vietą?

- Žaidimo schemas gal reikės šiek tiek perpaišyti. Gerai juk žaidžia Renaldas Seibutis. Lietuvoje juk talentų netrūksta, kurie galėtų pakeisti mus. Tikiuosi, jie degs noru įrodyti, kad yra geri žaidėjai.

- Šiuo metu daugiau fizinį ar moralinį skausmą?

- Fizinio jokio nejaučiu, nes kaip vienas daktaras pajuokavo „jei būtų įplyšę, skaudėtų, kadangi viskas nuplyšo, tai nieko ir nejauti“. Psichologinis skausmas atsiranda, kai lieku vienas ir pradedu mastyti. Tiesiog reikia vyti blogas mintis į šalį.

- Ar esi susigalvojęs, ką pirmiausia norėsi nuveikti Lietuvoje?

- Pirmiausia noriu pamatytu dukrą, žmoną, po to nuvažiuoti pas mamą, pavalgyti barščių (juokiasi), o daugiau nežinau. Visos mintys sukasi apie operaciją, pramogos – vėliau.