Įvarčių medžiotojui Kaunas – tramplinas aukštyn

Eduardas Čekmariovas užaugo prie Uralo kalnų, ledo ritulio paslapčių mokėsi ne viename Rusijos didmiestyje, o šį sezoną vieną po kito muša įvarčius į "Kaunas Hockey" varžovų vartus Lietuvos čempionate.

Vos prieš porą mėnesių į Kauną persikėlęs 21-ų metų puolėjas iškart tapo vienu ekipos lyderių. Per devynerias Lietuvos čempionato rungtynes legionierius įmušė 16 įvarčių ir atliko 11 rezultatyvių perdavimų. Naudingiausių lygos žaidėjų sąraše 27 naudingumo balus sukaupęs rusas visa galva lenkia artimiausius varžovus lygoje.

Nors dar labai jaunas, iš Jekaterinburgo kilęs vaikinas spėjo parungtyniauti ne tik keliuose Rusijos miestuose, bet ir Kazachstane. Tiesa, ten jam sekėsi ne taip įspūdingai. Galbūt Kaunas legionieriui padės atsispirti prieš kopiant į kur kas aukštesnes viršukalnes?

"Aš to labai norėčiau, bet ir Kaune man viskas patinka. Čia geros treniruočių sąlygos, gražus europietiškas miestas, šiek tiek net panašus į Sankt Peterburgą ar Maskvą. Nors, aišku, yra ir skirtumų", – pasakojo pašnekovas.

– Kaip įvertintumėte Lietuvos čempionato lygį? Ar jis prilygsta bent Rusijos jaunimo lygai – MHL?

– Mūsų jaunimo pirmenybių lygis yra labai aukštas. Juk ten žaidžia žymūs Rusijos ledo ritulio jaunieji talentai. Lietuvos čempionatas jai neprilygsta. Tačiau negaliu sakyti, kad čia rungtyniauju viena koja. Visur reikia stengtis. Ir ne tik varžybose, bet ir treniruotėse. Jei nori tobulėti, turi pats sau kelti aukštus tikslus.

– Jūsų statistika pirmuosiuose mačuose liudija, kad reikalavimų sau kartelę užkėlėte gana aukštai...

– Aš puolėjas – mano užduotis mušti įvarčius, todėl tie asmeniniai rodikliai ir geri. Šiaip dėl pergalių dirba visa komanda, tad negaliu sau prisiimti visų laurų.

Aš puolėjas – mano užduotis mušti įvarčius, todėl tie asmeniniai rodikliai ir geri.

– Atvykote į miestą, kur jūsų bendraamžiai angliškai kalba kur kas geriau nei rusiškai. Ar nejaučiate kalbos barjero?

– Smagu, kad visi vaikinai mane puikiai priėmė. Nejaučiu jokių barjerų. Žaidėjai geranoriški, kurie bent kiek moka rusiškai, stengiasi su manimi kalbėti mano gimtąja kalba. Su tais, kurie kalba angliškai, aš šiek tiek susikalbu. Klube yra ne vienas rusakalbis žaidėjas iš Rusijos, Baltarusijos, tad bendravimo man netrūksta. Kitas dalykas – laisvalaikiu. Čia jau aš turiu dažniau kalbėti angliškai – pavyzdžiui, darbe ar kur nors bare maisto užsisakyti ar pašnekinti merginą (juokiasi). Bet problemų nėra, nes Kaune lankau privačias anglų kalbos pamokas.

– Rusijoje yra ne viena pajėgi lyga, kurioje galėtumėte tobulėti. Kodėl ledo ritulio šalį iškeitėte į Lietuvą?

– Neslėpsiu, buvo problemų ieškant tinkamos komandos. Esminis mano tikslas – iš jaunimo žaidimo pereiti į suaugusiųjų lygį. Tai – didžiulis barjeras, kurį gali įveikti tik daug žaisdamas. O Rusijoje, esant milžiniškai konkurencijai, aukštesniame lygyje nėra laisvų vietų. Teko keltis į Baltarusiją, bet ir ten situacija panaši. Pabandžiau laimę Ukrainoje. Prabėgus kiek laiko iškilo tos pačios problemos. Labai sunku prasibrauti į suaugusiųjų komandą. Tam būtinas trenerio pasitikėjimas, didelė kantrybė ir paprasčiausia sėkmė. Aš to nesulaukiau, tad buvau gerokai nusivylęs. Netgi galvojau baigti karjerą. Tačiau tuomet paskambino bičiulis ir pasakė apie variantą Lietuvoje. Savaitėlę pagalvojau, nutariau, kad neturiu ko prarasti. Jei nepavyks ir čia, visada galėsiu padėti tašką. Kol kas sekasi.

– Per savo sportinę karjerą Rusijoje turbūt kovojote ne su vienu garsiu ledo ritulininku. Ar teko susidurti aikštėje su dabartiniais NHL žaidėjais?

– Visų tikrai neišvardysiu. Tarkime, esame daug kovoję vienas prieš kitą su mano bendraamžiu Vitalijumi Abramovu, kuris dabar žaidžia NHL "Ottawa Senators" klube. Daug vaikinų dabar rungtyniauja Kontinentinėje ledo ritulio lygoje (KHL).

– Kokią komandą radote Kaune?

– Sakyčiau, visai rimtą. Keletas vietinių vaikinų net nustebino savo meistriškumu. Pavyzdžiui, mūsų pagrindinis vartininkas Artūras Pavliukovas. Yra ir keletas pajėgių vyresnių žaidėjų. Vietinių penketuką surinktume gana tvirtą. Be to, į rungtynes atvažiuoja būrelis legionierių iš Kaliningrado. Jų žaidimo lygis taip pat aukštas. Yra ir daugiau užsieniečių, tad kolektyvas susirinko pajėgus.

– Kaune ne tik sportuojate, bet ir turite nuolatinį darbą. Ar pakanka jėgų ir darbui, ir treniruotėms bei varžyboms?

– Krūviai nuosaikūs, be to, darbe atsižvelgia į mano pageidavimus ir galimybes. Su kolegomis dirbame klubo rėmėjų autoservise. Iš pradžių mėginome darbuotis tiek, kiek priklausytų normaliam tarnautojui – po 8 val. per dieną, bet tai pasirodė per sunku. Gal todėl, kad įpratome gauti pinigus vien iš ledo ritulio, o įprastinio darbo nesame dirbę. Teko pasiprašyti, kad užimtumą sumažintų perpus. Rėmėjas buvo geranoriškas ir dabar darbuojamės maždaug pusdienį – nuo ryto iki pietų. Ką konkrečiai veikiame? Nesu automobilių specialistas, bet galiu padėti mechanikams, apsitvarkyti, nuplauti automobilį ar pan. Nieko sudėtingo, bet vis užsiėmimas. Nereikia dykinėti iš kampo į kampą, o ir papildomi pinigai praverčia.

– Ar darbas netrukdo išvykoms į varžybas?

– Nė kiek. Prieš varžybas mums leidžiama į darbą neiti. Po jų taip pat esame laisvi. Darbo grafikas lankstus, todėl galime visiškai susitelkti į tikslą – siekti sportinio rezultato.

– Norint siekti aukštumų, būtina labai daug treniruotis. Kaune, užsidarius "Akropolio" čiuožyklai, liko tik senoji ledo arena, kurioje žiemos sporto šakų atstovams sudėtinga gauti pakankamai laiko treniruotėms. Ar ledo ritulininkai nelieka nuskriausti?

– Su komanda stengiamės treniruotis bent penkias dienas per savaitę. Bet mes turime galimybių ir padirbėti individualiai. Ateityje planuojame susirasti svarmenų salę, kad galėtume papildomai tobulinti fizinį pasirengimą.

– Ar, be pagrindinės veiklos, dar lieka laiko pramogoms?

– Neskaitant darbo ir sporto, aš dar neakivaizdiniu būdu studijuoju Čerepoveco valstybiniame universitete. Ne paslaptis, kad pas mus ledo ritulininkams padeda įstoti ir studijuoti, tad tikiuosi po metų gauti diplomą. Man siūlė perkelti studijas į Lietuvos sporto universitetą, bet reiktų išspręsti nemažai biurokratinių formalumų, todėl kol kas neskubu.

Kalbant apie pramogas, mes – jauni žmonės, tad natūralu, jog norisi ir į miestą išeiti, ir bare kokios gyvos muzikos paklausyti. Į kino teatrus nevaikštau, nes dauguma mane dominančių filmų įgarsinti lietuviškai, o rusiškų pasirinkimas labai nedidelis. Tad patogiau viską žiūrėti kompiuteryje. Tiesa, su draugais apsilankėme "Žalgirio" arenoje, nes buvome daug girdėję apie žalgiriečių žygius Eurolygoje. Buvo įdomu savo akimis išvysti, ką lietuviams reiškia krepšinis. Kokie įspūdžiai? Pasakysiu trumpai: svajojame apie tokią atmosferą ledo ritulio rungtynėse.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių