Į sporto klubus – per skausmus

Į sporto klubus – per skausmus

Mieste yra 110 registruotų sporto klubų. Bet tik pusė jų – 60 – Sporto ir kūno kultūros skyriui teikia ataskaitas. Dalis klubų yra „numirę“, bet nėra išregistruoti.

Naujovė buvo atmesta

Specialistai teigia, kad sporto ateitis priklauso klubams. Esą taip yra visame civilizuotame pasaulyje, taip anksčiau ar vėliau bus ir pas mus.

Visuotinai mieste žinomi „Atlanto“ futbolo ir „Neptūno“ krepšinio klubai. Lygia greta šalia jų yra atsistoję Dviračių ir Klaipėdos sunkiosios atletikos sporto klubai, taip pat Klaipėdos irklavimo centras, dirbantis kaip pavyzdinis sporto klubas.

Jeigu tik mūsų neapgauna atmintis, apie 1990-1992 metus iš šalies sporto vadovybės aukštybių nugriaudėjo įsakmus balsas: visi – į klubus!

Bet nelauktai netikėtai kilo didžiulis sporto mokyklų pasipriešinimas šitai pertvarkai. Ir čia lemiamą žodį tarė, kaip pas mus nuo seno priimta, vadovai. Šiandien ta praeitis jau pasiduoda vertinimui. Sporto mokyklų direktoriai iš karto suprato, kad šitas reikalas jiems kvepia svilėsiais, todėl ir pašiaušė gūbrį. Tuolaikė (ir dabartinė!) tvarka, kai sporto mokykla yra valstybės išlaikoma, jiems garantavo duoną su sviestu. Ne tik duoną, bet ir vadovo kėdę. O mokyklą pavertus klubu, viskas stojasi antraip: pinigų klubui reikia pačiam prasimanyti, o direktorius gali jau nebebūti direktoriumi.

Treneriai, ypač vyresnio amžiaus, taip pat išsigando realaus pavojaus netekti darbo.

Prie pasakyto dar galima pridurti, kad ir šiandien permainų entuziazmu nedega nei sporto mokyklų vadovai, nei treneriai.

Klubai nestiprėja

Taigi labai nesuklysdami galime pasakyti, kad rimtų sporto klubų nedaugėja, o ir esantys nestiprėja.

Pagrindinė priežastis – trūksta sporto bazių. Esamos bazės priklauso sporto mokykloms – biudžetinėms įstaigoms. Ir paprasta akimi matyti, kad įsteigti sporto klubą nesunku. Sunkumai prasideda tuomet, kai susiduriama su klausimais: kur ateiti? kur sportuoti? Neturint bazės kurti klubą – didelė kvailystė.

Kaip jau įprasta, kalbėdami apie sportą, mes visuomet susiduriame ir su piniginiais sunkumais. Šiandien liežuvis net nesiverčia kalbėti apie tai, kad klubai turėtų išsilaikyti iš savo narių mokesčių. Žmonės nūn neišgali mokėti padorų nario mokestį – vieni susimoka tik simbolinį, kiti apskritai nemoka nieko. Kada šitaip – akys krypsta į savivaldybę: paremkit!

Be lėšų negyvensi

Šioje vietoje ir prasideda didžioji painiava, nesusipratimai, kyla ambicijos ir net pykčiai. Kiekvienas klubas stengiasi prasimanyti lėšų savo egzistencijai ir pragyvenimui – tai suprantamas dalykas. Bet savivaldybė negali visų klubų norų patenkinti. Trupina tą lėšų pyragą trupiniais, stengdamasi nieko nenuskriausti, nes patenkinama, anot trenerių, tik 5-10 proc. prašomos sumos.

Savaime suprantama, kad „Neptūno“, „Dragūno“, „Kuršių“, „Lemminkainen“, „Atlanto“, „Žuvėdros“ ir Klaipėdos sunkiosios atletikos, Dviračių sporto klubai gauna didesnę finansinę paramą, nes jie atstovauja miestui. Tai daugiau ar mažiau profesionalūs sporto klubai.

Tegu bus ir kitiems žinoma, kad pavieniui ir masiniam sportui sveikatai stiprinti šiais metais miestas skyrė 65 tūkstančius litų. Akivaizdžiai mažoka, turinti omeny tą mūsų pasiryžimą rūpintis miestelėnų sveikata ir laukiant tam reikalui pinigų iš Europos Sąjungos. Nuo kitų metų ES peršamas sąjūdis „Sportas visiems“ turėtų ir pas mus įsivažiuoti.

Tie masinių sporto šakų klubai, kurie ruošia miestui reikalingus renginius, gauna papildomą finansinę paramą iš savivaldybės. 2007 metais šitoms reikmėms buvo skirta 103 tūkstančiai litų.

Ir už tai ačiū

Bet kartais ir menka savivaldybės parama klubui daug ką reiškia. Antai sporto klubas „Klaipėdos veteranai“ tarptautiniam salės futbolo turnyrui „Klaipėdos taurė-2007“ iš savivaldybės gavo pusantro tūkstančio litų. Dar dviem tūkstančiais futbolininkus parėmė UAB „Karpis“, tūkstančiu – Ūkio bankas. Pinigų užteko ir turnyro organizavimui, ir komandų bei žaidėjų apdovanojimui.

Futbolo veteranų klubas verčiasi kaip ir kiti klubai: tenkinasi tuo, ką duoda savivaldybė, patys ir šeimos nariai perveda į klubo sąskaitą 2 proc. pajamų mokesčio, ieško rėmėjų. Ne paslaptis, kad ir patys žaidėjai, reikalui esant, susimeta savų pinigų.

Šelpėjai – inkognito

Dėl rėmėjų – atskira kalba. Dalis šelpėjų nenori, kad apie tą jų šalpą būtų žinoma. Mat labdaros norėtojų – kaip kokio amaro. Rytoj, žiū, stovės prie durų kokie trys. Tik duok ir duok. Betgi visų neparemsi. Todėl ir nesiafišuoja pinigų davėjas.

Kita priežastis – baimė. Kaip teigė rėmėjai, kai tik išgirsta mokesčių inspektoriai apie duotą pašalpą, tuoj ir prisistato: mes jau čia. Iš kur toks geras, tamsta, būsi? Ir tikrina, iš kur to gerumo kojos dygusios, įtariai šnarina dokumentus. Ar kartais tik, tamstele, neplauni pinigėlių? Trečia priežastis – netobulas Labdaros ir paramos įstatymas. Lyg ir numatytos jame lengvatos verslininkui rėmėjui, bet faktiškai jų nėra.

Procentai negelbsti

Ir dar dėl tų 2 proc. pajamų mokesčio. Miesto sporto vadovai tikėjosi, kad būtent tų lėšų daugiau ar mažiau suplauks į sporto klubus. Nė velnio! Grynas mizeris. Žmonės, pasirodo, noriau ar iš gyvo reikalo remia mokyklas, vaikų darželius ar ligonines. Tie dviejų proc. pinigėliai nuėjo į tas struktūras, kurias išlaiko valstybė. Taigi ir čia žemyn galva – ne sporto naudai.

Tuomet žiūrėkite štai kas išeina: bazių klubams neturim, nario mokesčiai – zuikio ašaros, 2 proc. sistema sporto naudai nesuveikė, savivaldybės parama nepakankama. Visiška prapultis. Štai todėl nėra to revoliucingo žingsnio į klubų sistemą. Vis trypčiojama vietoje.

Belieka vieni gelbėtojai – rėmėjai, bet, kaip sakėme, reikia tobulinti Labdaros ir paramos įstatymą. Ir patobulinti jį taip, kad žmogui, parėmusiam sportą, būtų naudinga ir materialiai, ir moraliai.

Bet tai jau Seimo, o ne mūsų valioje.