Kai prieš metus Rūta Paškauskienė tapo Europos stalo teniso čempione, kai kam atrodė, kad tai – atsitiktinumas. Tačiau šiemet jos laimėti medaliai įrodė, kad tai – meistriškumas.

Savaitgalį praleis pajūryje

Šį savaitgalį 32 metų stalo tenisininkė R.Paškauskienė su vyru Vytautu ir beveik dvejų metų sūnumi Dovydu leidžia pajūryje. Tai – viena retų galimybių pabūti su savo brangiausiais žmonėmis. Šios kelios dienos dar ypatingos ir tuo, kad Rūtai tai bus pirmosios laisvos dienos po trijų įtemptų ir sėkmingų savaičių.

Rugsėjo pradžioje poroje su serbu Aleksandru Karakaševičiumi jie apgynė Europos mišrių dvejetų čempionų titulą. Sekmadienį Vokietijoje pasibaigusiame Europos čempionate R.Paškauskienė laimėjo du bronzos medalius – vienetų ir dvejetų su ruse Oksana Fadejeva varžybose.

Iškart iš Štutgarto ji išvyko į Prancūziją, kur antradienį žaidė šios šalies A lygos mačą. Trečiadienį vakare stalo tenisininkė sugrįžo namo ir dabar mėgaujasi retomis poilsio minutėmis.

Per tris savaites varžybos išsunkė, regis, visas Rūtos jėgas. Ji pati mano, kad išlaikyti krūvį padėjo psichologinis pasirengimas: "Nusiteiki tam ir eini į priekį, negalvoji apie nieką kitą. Viskas vyksta automatiškai. Bet sunku. Neturime masažuotojo, kuris labai padėtų tokiuose varžybų maratonuose."

Europos čempionate Štutgarte R.Paškauskienė dalyvavo komandinėse, asmeninėse ir dvejetų varžybose. Į salę ji ateidavo pusę devynių ryto, išeidavo aštuntą vakare. Per visą dieną ji turėdavo dvi valandas poilsio, kurias skirdavo pietums.

Trys brangūs medaliai

"Visi medaliai yra vienodai brangūs, nes sunkiai iškovoti. Atrodytų, ir vienodai vertingi, nors labiausiai vertinamas yra laimėtas vienetų varžybose", – mintimis į varžybas sugrįžo R.Paškauskienė.

Stalo tenise konkurencija nuolat auga, dvejus metus iš eilės Europos čempionate laimėti medalį vienetų varžybose – labai retas atvejis. Palyginti su praėjusiomis žemyno pirmenybėmis, lietuvė buvo vienintelė, kuri ir vėl kopė ant prizininkų pakylos. Praėjusiais metais R.Paškauskienė buvo nutraukusi penkerius metus trukusį Europos pilietybes turinčių azijiečių viešpatavimą. Šiemet Europos čempione vėl tapo Azijos atstovė Jiaduo Wu iš Vokietijos.

Europos čempionato aukso medalis, iškovotas su A.Karakaševičiumi, – jau nieko nestebino. Aleksandras su Rūta kaip dvi vieno obuolio pusės – sustojo prie stalo ir nugalėjo. Jau ketvirtą kartą.

R.Paškauskienės nenustebino ir sėkmė moterų dvejetų varžybose su O.Fadejeva: "Esame su ja poroje kartą sėkmingai žaidusios prieš keletą metų, o dabar kartu žaidžiame Prancūzijos klube. Abi neturėjome poros ir nutarėme pabandyti kartu. Labai nedaug trūko, kad būtume patekusios į finalą."

Pagaliau patikėjo savimi

R.Paškauskienė Lietuvos čempione pirmą kartą tapo būdama 12 metų. Vėliau skynė pergales tarptautinėse varžybose, laimėjo medalius Europos čempionatuose poroje su Jolanta Prūsiene. Bet ryškiausias pergales asmeninėse varžybose pradėjo skinti sulaukusi brandos ir tapusi mama.

Pirmą kartą tapusi Europos čempione Rūta tarsi išlaisvino savyje tūnojusią jėgą ir pasitikėjimą savimi.

"Sunku pasakyti tiksliai, kas pasikeitė. Bet aš pradėjau kitaip mąstyti, kitaip suprantu žaidimą. Pernai negalvojau, kad galiu laimėti. Bet kai laimėjau Europos čempionatą, supratau, kad galiu, ir dabar jau visai kitaip nusiteikusi einu prie stalo. Dabar tiesiog jaučiu, kad galiu įveikti bet kurią varžovę. Matyt, visos paslaptys glūdi galvoje, psichologija sporte labai daug lemia", – kalbėjo R.Paškauskienė.

Labiausiai Rūtos galimybėmis tikėjo jos mama ir trenerė Roma Garkauskienė. Tačiau mamos dažnai kartoti žodžiai dukrai, kad ši gali laimėti, Rūtą netgi erzindavo.

"Savo širdyje labai norėdavau laimėti, bet buvo labai sunku tuo patikėti. Ir sakydavau mamai – ką čia kalbi, pažiūrėk, kokios varžovės, – stalo tenisininkė dabar jau su šypsena prisiminė pokalbius. – Bet viskas prasidėjo nuo atrankos į Pekino olimpiadą pernai balandį, kai jaučiausi kaip niekada geros sportinės formos. Tas geras žaidimas tęsiasi iki šiol."

Reikia mamos palaikymo

Pagimdžiusi sūnų, R.Paškauskienė po poros mėnesių grįžo į didįjį sportą ir tada pradėjo žygį į savo reikšmingiausias pergales. Atsiradusi gyvenimo pilnatvė, regis, taip pat suvaidino ne paskutinį vaidmenį sportininkės karjeroje.

"Anksčiau galvojau, kad motinystė čia niekuo dėta ir netikėjau, kad pagimdžiusios sportininkės pajunta pakilimą. Tačiau dabar galvoju, kad vis dėlto sūnaus gimimas turėjo įtakos. Sunku paaiškinti žodžiais, bet toks jausmas, kad įgavau daugiau ramybės, kad didžiausi pokyčiai įvyko galvoje", – svarstė Rūta.

Pati tapusi mama, ji lengviau supranta ir savo mamą, buvusią garsią stalo tenisininkę, kuri ją nuo mažumės treniruoja ir lydi varžybose.

"Anksčiau tylėdavau ir klausydavau mamos, o dabar man atrodo, kad pati jau daugiau žinau. Todėl pasiginčijame, nes kalbamės atvirai. Tačiau neįsivaizduoju, kaip reikėtų žaisti, jeigu mamos nebūtų šalia. Gerai, kad ji sėdi per varžybas ant suolo, man to reikia. Tik kai pagalvoju, kiek ji nervų sugadina... Gerokai daugiau nei bet kuris kitas treneris dėl savo sportininko, nes aš jai pirmiausia – dukra, – jausmingai kalbėjo R.Paškauskienė. Ir pridūrė: – Mama man davė labai daug ir kažin ar būčiau tiek pasiekusi, jeigu ne ji. Ji mane iki šiol stumia į treniruotes, skatina sportuoti, o man tokio palaikymo ir spaudimo reikia. Neįsivaizduoju, kas būtų, jeigu šalia manęs būtų ne mama, o koks nors kitas treneris."

Turi nuolat skubėti

Dabar Rūta – pati mama. Ir mažasis Dovydas jau mato mamą žaidžiančią stalo tenisą, kai tenka kantriai jos laukti treniruotėse. Ar tarp žaislų esančios ir stalo teniso raketės ar kamuoliukas taps jo užsiėmimu, kol kas niekas garsiai nesvarsto, bet tikimybė, kad Dovydas pratęs šeimos tradicijas, gana didelė.

"Jeigu norės, galės pabandyti. Gal bus gabus stalo tenisui?" – sušvelnėjęs Rūtos balsas išdavė, kad ji mielai matytų sūnų, sekantį jos pėdomis.

Išvykusi ji labai ilgisi Dovydo, bet ją guodžia tai, kad berniukas mamą išleidžia be ašarų – jam labai patinka būti su seneliu, Rūtos tėčiu. "Tėtuku" vadinamas senelis su Dovydu praleidžia labai daug laiko, nes į varžybas išvažiuoja ir žmona, vaiko močiutė. Pirmą kartą jis su anūku liko, kai šiam buvo pustrečio mėnesio. Tada Rūta su mama išvyko į pasaulio čempionatą Kinijoje.

"Mano tėtis Dovydui kaip antra mama, jiedu yra geriausi draugai. Kai aš sūnų palieku tėtukui, jis visai neišgyvena, nors man pačiai kirba viduje, – juokėsi Rūta. – Man išvykus, tėtis su Dovydu būna visą dieną, kol mano vyras grįžta po darbo ir vaiką pasiima."

Varžybose Rūta prisiverčia negalvoti apie šeimą ir namus, nes tada ją pradeda graužti ilgesys ir širdgėla, o šie jausmai visai nepadeda kovojant varžybose.

Rūta noretų turėti daugiau laiko šeimai, bet turi suktis kaip voverė rate. Jos savaitė tokia: pirmadienį ji skrenda į Prancūziją, antradienį žaidžia A lygos mačą, trečiadienį skrenda namo. Ketvirtadienis skirtas poilsiui. Nuo penktadienio prasideda treniruotės. Kai kada į jas reikia vestis ir Dovydą arba vežti sūnų savo tėvams, kad prižiūrėtų. Jeigu ji eina į treniruotę nuo 18 val., tada su vyru, kuris darbą baigia šeštą valandą vakaro, jie susitinka tik 21 val. Jeigu norėdama daugiau praleisti laiko su vyru Rūta į treniruotę eina nuo 16 val., tuomet kartu keliauja ir Dovydas.

"Mano gyvenimas – nuolatinis lėkimas. Tai labiausiai vargina", – sakė R.Paškauskienė.

Garbės daugiau nei pinigų

Prieš metus, kai tapo Europos čempione, R.Paškauskienė išreiškė viltį, kad jos pergalė galbūt ką nors pakeis stalo tenise. Pasiteiravus, ar kas nors pasikeitė, ji atsiduso: "Suprantu, kad federacijai yra labai sunku, pinigų nėra ir biudžetas tik mažėja, vaikai į varžybas važiuoja už tėvų pinigus. Bet sportui dabar sunku kaip ir visoms kitoms gyvenimo sritims. Blogas laikas, reikia jį išgyventi, o vėliau gal bus geriau."

Kai prieš metus Gedimino Kirkilo Vyriausybė pažadėjo Europos čempionei 40 tūkst. litų, o davė tik 20 tūkst. dėl to, kad stalo teniso čempionatai vyksta kasmet, R.Paškauskienė jautė nuoskaudą. Tačiau šį rugsėjį ji vis tiek gynė Lietuvos rinktinės garbę.

"Man nesuprantama, kad skirsto pagal tai, kasmet ar ne kasmet dalyvauji Europos čempionatuose. Juk Lietuvoje nėra tiek daug Europos čempionų ir prizininkų, – stebėjosi sportininkė. – Bet aš turiu Europos čempionės aukso medalį ir to niekas nepakeis. Man tai – svarbiausia."

Už du Europos čempionatų medalius, iškovotus šį rugsėjį, R.Paškauskienei bus skirta tik 11 tūkst. 250 litų. Garbės daugiau nei finansinės naudos. Už pergalę mišrių dvejetų varžybose premija neskirta, nes tai – neolimpinė rungtis.

"Suprantu, kad populiarumu ir įvertinimu niekada neprilygsime krepšininkams ar futbolininkams. Tačiau kovoti už Lietuvą, siekti pergalių juk visiems vienodai sunku", – su juntama nuoskauda kalbėjo Rūta.

Ji džiaugiasi, kad sunkmečiu atlyginimo nesumažino prancūzų klubas, nors ir jis taupo gerokai labiau nei anksčiau. Jos sutartis galioja dar metus, o po to ji ketina kelti sparnus kitur. Laimėjimai Europos čempionate gerokai pakėlė lietuvės vertę.

"Gali būti, kad pasuksiu į Rusiją – jų klubuose mokami didesni atlyginimai, o gal į Vokietiją. Pasiūlymų sulaukiu iš stipriausių Europos klubų, tad rinktis turėsiu iš ko", – sakė R.Paškauskienė.