Gabią sportininkę pavergė galimybė pajusti skrydžio laisvę

Luka Garšvaitė turbūt ir pati dar dorai nepaaiškintų kaip įsiveržė į Lietuvos lengvosios atletikos elitą. 19-metė kaunietė per neįtikėtinai trumpą laiką skriete nuskriejo visą kelią nuo savo sporto šakos pradžiamokslio iki vienos geriausių šalies šuolininkių į tolį.

Maždaug vienas olimpinis ciklas – tik tiek trunka Lukos nuotykiai šuolio į tolį sektoriuje. Bet kuris lengvosios atletikos specialistas patvirtintų, kad ketveri ar beveik penkeri metai – tik pradinis etapas, karjeros pradžiamokslis, kai susipažįstama su sporto šakos pradmenimis ir tik pradedama kopti į viršūnę. Apie aukščiausius rezultatus dar negali būti nė kalbos.

Vis dėlto L.Garšvaitė šuolių į tolį rungtyje ne sykį įrodė, kad jau dabar priklauso lyderių grupei ir yra pasirengusi nustebinti ir tarptautinę auditoriją.

Ypač ryškiai Kauno sporto mokyklos "Startas" auklėtinės talentas suspindo šiemet.

Treniruočių tikslas – tobulinti techniką, stiprinti kūną, o rekordų siekti reikia per varžybas.

Dar iki karantino ji tapo vienintele lietuve, kuriai buvo pavykę įvykdyti pasaulio jaunimo čempionato normatyvą. Deja, Kenijoje turėjusios vykti pirmenybės buvo atšauktos, tad kitąmet jai teks startuoti jau vyresnės (iki 23 metų) amžiaus grupės čempionate.

Nepaisant to, Audros Gavelytės ir Algirdo Baranausko treniruojama L.Garšvaitė nenuleido rankų ir pastarosiomis savaitėmis demonstruoja tiesiog įspūdingą sportinę formą.

Liepos pabaigoje Vilniuje įvykusiame Lietuvos jaunimo čempionate ji laimėjo auksą, nušokusi 6 m 33 cm. Toliau už lietuvę šiemet visame pasaulyje buvo nuskriejusios tik dvi jos amžiaus grupės šuolininkės. Rugpjūčio pradžioje kaunietė kopė ant aukščiausio prizininkų pakylos laiptelio Baltijos šalių jaunimo pirmenybėse Pernu (Estija).

Praėjusį savaitgalį Palangoje, Lietuvos suaugusiųjų lengvosios atletikos čempionate, 19-metė dar sykį pagerino savo asmeninį rekordą, įveikusi 6 m 35 cm atkarpą. Šis rezultatas jai lėmė sidabro apdovanojimą.

Šiomis dienomis Luka startuos Baltijos šalių komandų pirmenybėse Uogrėje (Latvija).

Užsispyrimas, darbštumas ir talentas – taip savo auklėtinę apibūdina jos trenerė A.Gavelytė. "Į mūsų treniruotes Luka atėjo gana vėlai, būdama 14-os. Tačiau gabumų niekur nepaslėpsi. Ji iškart išsiskyrė iš bendraamžių. Kad rezultatai pakiltų į dabartinį lygmenį, reikėjo įdėti labai daug juodo darbo. Be to, ėmė kauptis labai vertinga patirtis. Pavyzdžiui, anksčiau per varžybas ji neretai emociškai perdegdavo, todėl ne visada atskleisdavo savo tikrąsias galimybes. Šis sezonas rodo, kad Luka jau subrendo kaip sportininkė ir maksimalų rezultatą parodo tada, kai labiausiai reikia, – per svarbiausius startus. Šiuo metu ji yra viena iš dviejų geriausių Lietuvos šuolininkių į tolį. Žiūrint į ateitį, manau, kad tai dar toli gražu ne jos galimybių viršūnė", – sakė trenerė.

Audra Gavelytė: Luka jau subrendo kaip sportininkė ir maksimalų rezultatą parodo tada, kai labiausiai reikia, – per svarbiausius startus.

– Luka, kodėl jūsų kelias į lengvąją atletiką prasidėjo tik sulaukus keturiolikos? – pradėjome pokalbį su L.Garšvaite.

– Meilę sportui paveldėjau iš tėvelių, tačiau pirmiau pasukau į tenisą. Lankiau gana ilgai, bet man nelabai patiko. Tuomet tėtis pasiūlė išbandyti stalo tenisą. O apie lengvąją atletiką net negalvojau, nors mokykloje per kūno kultūros pamokas rodžiau neblogus rezultatus, bėgdama ar šokinėdama aplenkdavau ne tik mergaites, bet ir berniukus. Klasės auklėtoja rekomendavo pasidomėti lengvąja atletika.

– Ar atėjusi į treniruotes iškart stojote prie šuolių į tolį smėliaduobės?

Gera šuolininkė turi būti ne tik šokli, bet ir greita, nes daug lemia įsibėgėjimas. O tai jau treniruojami dalykai.

– Iš pradžių mėginau šokinėti į aukštį, bet mano ūgis tai rungčiai buvo kiek žemokas, tad netrukus pakeičiau specializaciją. Pabandžiau trišuolį, po to – ir šuolius į tolį. Iškart pradėjo sektis. Ėmiau lenkti visus bendraamžius. Pamenu, kad po pirmų treniruočių metų jau pelniau kelialapį į Vaikų sporto žaidynes Taivane! Man pačiai tai atrodė neįtikėtinas pasiekimas. Vėliau prasidėjo medaliai, prizinės vietos, o tai labai motyvuoja. Taip ir įsivažiavau.

– Kuo jus sužavėjo šuoliai į tolį?

– Turbūt galimybe pajusti skrydžio laisvę. Kad ir trumpam, kelioms akimirkoms atsiplėšti nuo žemės. Tai pats didžiausias malonumas. Ypač jei šuolis tolimas, tai ir skrydis ilgesnis.

– Kas jūsų rungtyje svarbiau: genetika – įgimtas šoklumas ar sunkus darbas – išsiugdyta gera judesių technika?

– Svarbu ir viena, ir kita. Gera šuolininkė turi būti ne tik šokli, bet ir greita, nes daug lemia įsibėgėjimas. O tai jau treniruojami dalykai. Be to, svarbu tinkamai išsimatuoti žingsnius, techniškai atsispirti nuo žemės. Dažnai šuolininkai užmina leistiną liniją ir jų rezultatai tiesiog neįskaitomi. O jeigu atsispirsi per anksti, prarasi 20 ar daugiau centimetrų. Todėl be treniruočių, vien įgimtu šoklumu daug nepasieksi. Reikia ir psichologinio tvirtumo. Pavyzdžiui, man dažnai koją kišo traumos. Dėl jų praleidau net tris žiemos sezonus. Atrodo, jau įsibėgėji, pasieki gerą formą ir vėl iškrenti. Kol įsivažiuoji, vėl praeina keletas mėnesių. Todėl reikia didžiulės psichologinės tvirtybės. 

– Disko ar ieties metikai pasakoja, kad per treniruotes, kai jų neslegia psichologinė našta, jų įrankiai skrieja gerokai toliau nei per varžybas. Gal ir jūs per pratybas šturmuojate įspūdingus tolius?

– Mano rezultatai pernelyg nesiskiria. Taip, per treniruotes nėra susikaustymo, kaip būna per varžybas. Bet ir nusiteikimas būna visai kitoks. Nėra adrenalino, kuris užplūsta atsakingų startų metu, todėl ir mobilizacija kur kas mažesnė ir šuoliai nebūna rekordiniai. Treniruočių tikslas – tobulinti techniką, stiprinti kūną, o rekordų siekti reikia per varžybas.

– Per varžybas sekate priešininkių rezultatus ar, atvirkščiai, stengiatės nuo visko atsiriboti?

– Anksčiau kreipdavau į konkurentes daugiau dėmesio, bet tai išmušdavo iš ritmo. Dabar stengiuosi susitelkti savo šuoliui, padaryti viską, kas priklauso nuo manęs. Jei aš atliksiu savo darbą – ir vieta bus aukšta. Kažkiek pasižiūriu ir į lyderių rezultatus, kad žinočiau, kiek reikia nušokti man, bet galvos mintimis pernelyg neapkraunu.

– Lietuvoje gana arši konkurencija moterų trišuolio sektoriuje, kur yra net kelios tarptautinio lygio atletės. Kokia situacija šuolio į tolį rungtyje?

– Konkurencijos labai trūksta. Vienintelė Jogailė Petrokaitė demonstruoja aukšto lygio rezultatus. Ji gerokai vyresnė už mane, tad turi kur kas daugiau patirties, sportavo JAV. Neseniai Lietuvos čempionate įvyko viena pirmųjų mūsų akistatų. Šiemet Jogailė mane šiek tiek aplenkė. Tad lygiuotis turiu į ką, bet norėtųsi matyti kur kas daugiau perspektyvių merginų, su kuriomis galėtume nuolat konkuruoti ir skatinti viena kitą žengti į priekį.

Prizininkės: Lietuvos čempionate medalius išsidalijo (iš kairės) L. Garšvaitė (sidabras), J. Petrokaitė (auksas) ir S. Bukovskė (bronza). Evaldo Šemioto nuotr.

– Pasaulio jaunimo čempionate Kenijoje galėjote pretenduoti ir į medalį. Ar neapmaudu, kad geriausią jūsų sezoną gerokai nuskurdino pandemija, dėl kurios buvo atšauktos visos svarbiausios tarptautinės varžybos?

Sportas man visada buvo svarbesnis, bet ir dainuoti labai mėgstu.

– Nedrįsčiau prognozuoti, kurią vietą būčiau užėmusi pasaulio čempionate. Tačiau faktas, kad labai norėjau ten nuvykti. Juolab kad kitąmet tokio šanso nebeturėsiu. Teks startuoti gerokai vyresnės amžiaus grupės pirmenybėse. Nepaisant to, karantinas man asmeniškai išėjo į naudą. Dėl jo buvo įvestas nuotolinis mokymas, tad liko daugiau laiko treniruotėms. Galėjau nuotoliniu būdu sekti pamokas Lietuvos medicinos universiteto gimnazijoje (LSMU) net ir būdama treniruočių stovyklose. Tiek sportas, tiek mokslai šiemet sekėsi labai gerai, baigiau mokyklą, o dabar liko pasirinkti tolimesnę studijų kryptį. Kartu neapleidau ir sporto.

– Pastarąsias kelias savaites intensyviai dirbote stovyklose pajūryje ir jūsų rezultatai augo kaip ant mielių. Pasiteisino treniruočių metodika?

– Rezultatai tai patvirtino. Stovyklose dirbame labai intensyviai, turime sąlygas kokybiškai atsigauti ir poilsiui. Ypač naudingos buvo pratybos miške, kur šokinėdavome ant samanų. Taip papildomai apkraunami reikalingi raumenys.

– Vienas jūsų pomėgių – dainavimas. Ar tiesa, kad dėl to net norėjote mesti sportą?

– Sportas man visada buvo svarbesnis, bet ir dainuoti labai mėgstu. Daugelį metų lankiau Jūratės Miliauskaitės estradinio dainavimo studiją. Tad, reikalui esant, galėčiau žengti į sceną. Tačiau tam neturiu nei laiko, nei poreikio. Dabar mano scena – šuolio į tolį sektorius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ĄŽUOLAS

ĄŽUOLAS portretas
,,ažuolyne" ,nesisavink svetimo vardo ir nereikšk savo nuomonės ,kur nieko nenurauki...

AŽUOLYNAS

AŽUOLYNAS portretas
Faktas tas,kad Lietuvos lengvoji atletika yra labai žemo lygio,kai kurių rungčių nugaletojai siekia tik 1 atskirio rezultatus,pagal buvusia senąją kvalifikaciją,.Lietuvoje šiuo metu yra tik 4-5 sportininkai,kurie kaip lygūs gali rungtyniauti Europos lygmenyje,o pasaulyje gal vienas pasikėlęs Gudžius.Gudžius ant tiek pasikeles,kad nori metyti AŽUOLYNO PARKE KAUNE,lygtais nebūtų daugiau kitur vietos.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių