Futbolo žiūrėjimas virsta išgertuvėmis

Futbolo žiūrėjimas virsta išgertuvėmis

Jų būta šaunių gėrėjų! Miesto centrinio stadiono tribūnose per mūsiškio „Atlanto“ ir Vilniaus „Vilniaus“ rungtynes, sėdėdami aukščiausioje eilėje palei sieną, triūbijo trise: du lūžo, vienas atlaikė.

Stebint rungtynes paslapčia galima ir mauškę degtinės nuryti. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Tikrai ne vien alų, kuris tekinamas prie stadiono vartų, gėrikai pampė. Nuo alaus kojų neatima. Matyt, kažkuo stipresniu drėkinosi. Gerai, kad vienas – toks gerai pribubintu pilvu – iš apynėlių pasirodė stipresnis nei jo draugai. Jis pirmiausia betoniniais ir dar geležimi kaustytais laiptais atsargiai nuvedė vos vos ant kojų bestovintį aukštą liesą vyruką. Šaltas prakaitas išpylė matant, kai jiedu laiptelis po laiptelio leidosi žemyn. Trenktųsi aukštielninkas ar veidu į tuos geležinius kampainius – ir trūktų kaukolė kaip zet.

Mažai kas žiūri į aikštę, kur futbolininkai vaikosi kamuolį, kur liejasi aistros. Aplinkinių akys nukreiptos į žemyn besileidžiančią porą.

Ufff! - galima lengviau atsikvėpti: alpinistai laimingai pasiekė žemę.

Lyg šlovindami šitą sunkią pergalę pragydo „Vakarų fronto“ aistruoliai, šiaip jau per šias rungtynes daugiausia tylėję ir tokiu būdu nekėlę „Atlanto“ futbolininkams kovinės dvasios. Mūsų rėkikai akivaizdžiai nusileidžia tokiems pat rėksniams iš kitų miestų. Apmaudu. Nebetarškina „Vakarų fronto“ tarškynių, nepučia dūdų ir švilpų, nemuša būgno. Gal uždraudė triukšmauti, ar kuris galas. Anksčiau dar būdavo kažkas iš sirgalių tolydžio vis užkriokdavo didžiu balsu: „Atlantas“ eina!“ Dabar ir šito balso negirdėti. Gal paseno šaukikas ragintojas, o gal yra kitų priežasčių – ką ten žmogus supaisysi.

Tiesa, kai „Atlantas“ žaidė Lietuvos futbolo taurės rungtynes su Gargždų „Banga“ rėkauti, palaikant saviškius, buvo pavojinga. Mat Klaipėdos centrinį stadioną užplūdo didžiulė gargždiškių minia. Tie, kurie per neapdairumą atsisėdo tarp pakiliai nusiteikusių atvažiavėlių, sėdėjo it vandens į burną prisisėmę, dar kiti, gėdingai pabrukę uodegas, kilo iš okupuotos zonos ir ėjo ieškoti ramesnės vietos. Net ir futbolo rungtynėse yra dalykų, su kuriais reikia skaitytis...

Ogi dar pastebėkime, kad anksčiau žiūrovai jiems nepatikusį teisėją norėdavo paprasčiausiai išvirti, todėl ir rėkdavo iki pamėlynavimo: „Teisėją – į muilą! Teisėją – į muilą!“ Dabar sirgaliai kur kas humaniškesni ir rungtynių arbitrą švelniai vadina gaidžiu. Žiū, suklysta nedovanotinai teisėjas ir baubia, mauroja kas netingi: „Teisėjas – gaidys! Teisėjas – gaidys!“ Vieni į tą „gaidį“ įdeda kalėjimo kamerų prasmę, kitiems „gaidys“ - paprasčiausias naminis paukštis, o gal peštukas. Bet šaukia visi į vieną dūdą – ir ką tu tiems rėksniams padarysi. Rėkia net vaikigaliai, apskritai gyvo gaidžio nematę. Lyg ir nereikėtų manyti, kad teisėjui tokie užgauliojimai neužgauna širdies. Žinau vyrų, kurie galėtų ir norėtų eiti teisėjauti, bet vien dėl to „gaidžio“ neina. Ne visų nervai storio kaip pirštas...

Visa tai – pakeleivingos mintys apie futbolo sirgalius. Rungtynės baigiasi, todėl pats laikas pažiūrėti, kaip leisis žemyn antrasis alpinistas. O, brolyčiai, čia jau visai prasti popieriai. Žmogus, pasirodo, stambokas ir dar su nesilankstančia medine koja. Pilvotas gelbėtojas iš visų jėgų ręžiasi, stengdamasis jį išlaikyti, kad neparvirstų. Kur tau! Dukart kaip rugių pėdas krito vienakojis. Bet abukart laimingai – ant šono į kėdžių pusę. Kad ir susimušė, bet nesmarkiai. Šitas nusileidimas truko kur kas ilgiau. Ir vėlgi viskas baigėsi laimingai. Nežinau, kaip abu alpinistai atsidėkos savo gelbėtojui...