E. Skrabulis: sėkmė – ne vien medaliai

  • Teksto dydis:

Lietuvos lengvosios atletikos federacija (LLAF) pernai buvo pripažinta geriausia tarp visų mūsų šalyje veikiančių sporto šakų organizacijų. Jos vadovas Eimantas Skrabulis tvirtina: 2017-ieji išties buvo sėkmingi, tačiau ne tobuli.

Disko metiko kauniečio Andriaus Gudžiaus triumfas pasaulio čempionate, šuolininkės į aukštį vilnietės Airinės Palšytės – Europos čempionate bei šiuos atletus išugdžiusių Vaclovo Kidyko ir Tatjanos Krasauskienės pergalės tradiciniuose Lietuvos geriausių trenerių rinkimuose simboliškai vainikavo išskirtinius LLAF metus.

– Buvo galima pasiekti daugiau tiek sportine, tiek organizacine prasme. Manome, kad tai – mūsų jėgoms, tereikia toliau dirbti kryptingai, – sakė LLAF prezidentas E.Skrabulis. – Tie, kurie domisi sportu, puikiai atsimena prieš kelerius metus mūsų adresu pasipylusią kritikos laviną, kad griauname sportą, lengvąją atletiką, kad nebėra šansų konkuruoti mūsų sportininkams tarptautinėje arenoje. Kritikai nenorėjo nieko matyti, išskyrus pirmas vietas aukščiausio lygio varžybose. Jie turbūt nesupranta, kokia konkurencinė aplinka pasaulio lengvojoje atletikoje, o suprantantys tikrąją padėtį vertina ir mūsų atletų pasirodymus pusfinaliuose, finaluose, nors trofėjų jie ir neiškovojo. Taip, medalių reikia, o iškovoti 2017-aisiais ypač brangūs. Airinės aukso medalis – pirmasis per nepriklausomos Lietuvos istoriją, laimėtas Europos uždarų patalpų čempionatuose. Andriaus medalis ypatingas tuo, kad auksinio metimo laukėme 12 metų. Dar gražiau, kad tą pačią dieną prieš 25-erius metus Romas Ubartas iškovojo pirmąjį olimpinį aukso medalį nepriklausomai Lietuvai. Džiugina ir jaunųjų lengvaatlečių medaliai, keli nacionaliniai rekordai bei komandų pergalės: moterų sportinio ėjimo ekipa pirmą kartą Europos taurės varžybose pateko tarp prizininkių, o nacionalinė rinktinė Europos komandų čempionate vėl iškovojo teisę startuoti pirmojoje lygoje.

– Gali susidaryti įspūdis – jei yra medalių, yra ir geros sąlygos sportuoti. Ar gerėja šalies sporto bazių situacija?

– Bazės, švelniai tariant, vidutiniškos. Stadionų daugėja, jie atsiranda miestuose ir miesteliuose. Didžiausia žaizda mums – Nacionalinio stadiono Vilniuje statyba arba griovimas. Jau 32-ejus metus kas prisiliečia, tas ir griauna. Tokios juodos istorijos turbūt nėra nė vienoje kitoje šalyje, kad šalies sostinė neturėtų normalaus stadiono. Tie, kurie pradeda statyti, nesugeba to padaryti iki galo, o kurie prie projekto prieina, turbūt ieško asmeninės naudos, o ne naudos visuomenei. Prieš kelerius metus prasidėjo diskusijos dėl Šeškinės sporto komplekso projekto atgaivinimo. Jau tada mačiau, kad kai kurių žmonių tikslas yra ten įkurti tik futbolo stadioną. Nesu prieš futbolą, palaikau futbolininkus, bet tokiame komplekse privalo išsitekti visos sporto šakos.

Kitas dalykas – vasara trunka tris keturis mėnesius, o treniruotis reikia visus metus. Vasarą galime treniruotis ir varžytis Lietuvoje, o žiemą neturime kur sportuoti. Džiaugiuosi, kad plaukikams pastatė ar rekonstravo ne vieną baseiną, nes situacija buvo tragiška. Pagarba šios sporto šakos vadovams, treneriams ir sportininkams, tikėjusiems, kad Lietuvoje plaukimas atsigaus. Deja, sporto maniežų situacija vis dar tragiška. Net ir tų, kurie yra, techninis lygis neatitinka jokių pasaulinių standartų. Maniežai perpildyti, nes vienu metu turi sportuoti ir aukšto meistriškumo sportininkai, ir vaikučiai. Sostinės maniežas – seniai atgyvenęs, nors ten dirbantys žmonės nuoširdžiai stengiasi. Grupė iniciatorių, derindami su mūsų federacija ir maniežo vadovais, yra parengę projektą pagal Europos struktūrinių fondų energinio efektyvumo finansavimo programą. Tai sumažintų didelę dalį valstybės finansinės naštos. Tačiau tie valdininkai, kurie seniai turėjo bėgti pas tuos žmones ir padėti jiems vystyti projektą, nesupranta, kas pas ką turi eiti. Durys dažnai yra uždarytos ten, kur turi būti plačiai atvertos.

– Kaip vertinate galimybes, kad šiemet Kaune būtų pradėti S.Dariaus ir S.Girėno stadiono, o Vilniuje – lengvosios atletikos maniežo renovacijos darbai?

– Kauno stadiono rekonstrukcijos darbų pradžią vertinu kaip realią. Miesto mero Visvaldo Matijošaičio pareiškimai ir jau atlikti darbai leidžia tikėtis, kad jei jis sako, tai pakankamai tvirtai ir daro. O Vilniaus lengvosios atletikos maniežo rekonstrukcijos klausimas – geros valios reikalas ir viliuosi, kad jis pagaliau bus pradėtas spręsti, nes, priešingu atveju, tai bus nusikaltimas Lietuvos valstybei.

– Daug mūsų šalies lengvaatlečių treniruojasi užsienyje. Ar sporto bazių trūkumas, sąlygos ir yra to priežastis?

– Dažniausiai, jei būna pergalių, jas lemia ne viena priežastis. Taip būna ir tada, jei yra problema, o šiuo atveju – sportininkų emigracija. Sporto bazių trūkumas – problema, bet ne vienintelė, kuri verčia atletus treniruotis užsienyje. Dar viena problema, apie kurią diskutuojame ne vienus metus – kompetentingų ir nuoširdžiai dirbančių trenerių trūkumas. Geriausi praėjusių metų Lietuvos treneriai – lengvaatlečiai, bet tokių kaip T.Krasauskienė ir V.Kidykas yra per mažai. Nežinome, kaip Lietuvos sporto universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto reorganizacija paveiks aukštos kompetencijos ir kvalifikacijos trenerių rengimą. Anksčiau priešinomės sportininkų norams išvykti į užsienį, nes sunkiau kontroliuoti jų pasiruošimą, bet tai neišvengiama, kol neturėsime gerų sporto bazių ir pakankamai aukšto lygio trenerių.

– Užsiminėte apie universitetų reformas, o pastaraisiais mėnesiais aktualiausia buvo kita – Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) pertvarka. Ką manote apie ją?

– Kiekviena reforma turi ir ją palaikančiųjų, ir kritikuojančiųjų, tačiau tik laikas parodys, ar pokyčiai bus efektyvūs. Džiaugiamės, kad prieš metus Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pritarė, kad pagrindinė organizacija, kuruojanti lengvąją atletiką šalyje, yra LLAF. Jau tada LTOK patikėjo mūsų federacijai valdyti asignavimus. Tuo pačiu keliu žengė ir valstybė, kuriai atstovauja Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) – visos lėšos, skirtos tiek sporto šakos plėtrai, tiek mokomajam sportiniam darbui, tiek daliai trenerių ir papildomam personalui išlaikyti, bus pervestos tiesiogiai federacijoms. Tokio modelio nereikia bijoti, nes jis, mūsų nuomone, teisingiausias. Pagrindinė organizacija, pagrindinis kuratorius turi būti federacija. Yra saugikliai, kurie reguliuoja tam tikrus lėšų panaudojimo aspektus, tačiau jie ir privalo būti. Mums, kaip federacijai, bus racionaliau ir lengviau dirbti, galėsime optimaliau panaudoti lėšas. Kai susidarai tikrą vaizdą, kiek turi lėšų, gali efektyviau prisidėti prie mokomojo sportinio darbo, komandų komplektavimo bei delegavimo į varžybas. Manau, kad šis modelis darys įtaką pozityviam efektui, tačiau būna nepatenkintųjų kiekviena reforma. Galbūt nepatenkinti tie, kurie iki reformos nepelnytai gerai gyveno ar jų administracinis resursas yra nepakankamas. Sporto šakų federacijos tampa lygiaverčiais valstybės bei LTOK partneriais. Dėl medicinos ir kineziterapeutų galbūt buvo galima rasti ir kiek kitokį sprendimą. Darbo federacijoms tikrai padaugėja, bet to nesibijome.

– Kokias viltis siejate su 2018-aisiais?

– A.Gudžius ir A.Palšytė nėra vieninteliai lengvaatlečiai, galintys atstovauti Lietuvai aukščiausio lygio varžybose. Nekrausime įpareigojimų ant kitų lengvaatlečių pečių, tegu jie toliau kryptingai dirba, būna sveiki, o ateityje, tikiuosi, džiaugsimės ne vieno ar dviejų sportininkų pasiekimais. Svarbiausios 2018-ųjų varžybos – Europos lengvosios atletikos čempionatas Berlyne. Vokiečiai kviečia į rekonstruotą olimpinį stadioną, turi labai gilias sporto tradicijas, lengvąją atletiką suprantančią visuomenę, tad kiekvienam mūsų sportininkui ten atstovauti Lietuvai bus didžiulė garbė. Tikiu, kad mūsų rinktinė bus gausi ir kokybiškai pasiruošusi.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių