ŽVILGSNIS
Džiaugsmai ir rūpesčiai
Kalbamės su miesto Lengvosios atletikos federacijos viceprezidentu Edmundu NORVILU ir bandome aptarti šios sporto šakos džiaugsmus ir rūpesčius.
- Prisiminkime praėjusio sezono ryškesnius akcentus, kurių negalima pamiršti.
- Keturi geriausi šalies jauniai dalyvavo bendraamžių lengvaatlečių pasaulio čempionate Kanadoje. Pasirodėme neblogai. Ypač pradžiugino Lina Grinčikaitė, kuri, bėgdama 100 metrų, du kartus gerino savo amžiaus grupės Lietuvos rekordus. Pasiekusi 11,75 sek. rezultatą Lina užėmė svarią 7-ąją vietą. Pirmoji ir antroji buvo amerikietės – 11,33 sek. Tarp finalininkių klaipėdietė buvo vienintelė baltaodė bėgikė. Gražus vaizdelis, tiesa? Na, o Linos pasiekimas ir dalyvavimas tokio lygio varžybose – pirmasis atvejis Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje. Europos jaunimo čempionate, vykusiame Lenkijoje, pasižymėjo Rasa Austytė (rutulys, 12-oji vieta) ir Tomas Keinys (rutulys, 13-oji vieta).
Europos taurės etape vėl sėkmingai pasirodė Rasa Austytė (kūjis – 7-oji ir rutulys – 8-oji vietos), Egidijus Rupšys (1500 ir 3000 metrų – 4-oji vieta), 4x100 m estafetėje Alina Varpiotaitė (7-oji vieta).
Nepamirškime Olimpinių dienų Paryžiuje. Jose dalyvavo Europos jaunimo žvaigždynas. Vėl turime vardinti Liną Grinčikaitę, laimėjusią pirmąją vietą 100 metrų atkarpoje, taip pat gerai pasirodžiusius Vitalijų Gorbunovą, Deivydą Šeferį, Valentą Voverį.
Lietuvos jaunučių ir jaunimo žaidynėse klaipėdiškių komandos antroje miestų grupėje tvirtai buvo pirmosios. Tiesa, atsirado tokių statistikos vertintojų, kurie, pritaikę keistoką skaičiavimo metodiką, mums “paskyrė” ... ketvirtąją vietą.
Žodžiu, Lengvosios atletikos federacijos nuomone, mūsų atžalyno pasirodymas praėjusiais metais buvo sėkmingas.
- Gerbiamas Edmundai, ne vien džiaugsmais gyvename. Turime, suprantama, ir rūpesčių?
- Be abejo. Pradėkime nuo pagrindinės sporto bazės – stadiono. Lengvaatlečiai jo neturi: prasti bėgimo takai, nėra šuoliaduobių, mėtymo sektorių, trūksta sportinio inventoriaus. Sunku prisiminti, kada Klaipėdos stadione vyko Lietuvos čempionatas, kitos rimtos varžybos. Aplenkia solidūs lengvosios atletikos renginiai uostamiestį, patys jų turime gėdingai atsisakyti, lieka nuskriausti sportininkai, nemato įdomių varžybų žiūrovai.
Kada pagaliau ta istorija su ilga barzda baigsis, sunku pasakyti, nors dabar ši sporto bazė turi ir šeimininką, ir dalininkų. Ir mūsų Lengvosios atletikos federacija tapo stadiono dalininke. Tai sužinojusi Lietuvos lengvosios atletikos federacija pažadėjo padėti – įrengti šuolių į aukštį sektorių.
- Kaip sekasi lengvaatlečiams gyventi didžiuliame kolektyve – Sporto centre?
- Prabėgo metai nuo didžiojo miesto sporto stratego reformos – visas sporto šakas (atseit bus ekonominis efektas!) suvaryti “po vienu stogu”. Mano nuomone, tokia centralizacija nepasiteisino. Sunku vadovauti tokiam sporto šakų ūkiui, įsigilinti į mokomąjį – treniruočių darbą, spręsti problemas. Įdomu būtų sužinoti, ar ta centralizacija tikrai davė rimtą ekonominį efektą? Aš manau, kad mes nieko nesutaupėme.
Mūsų treneriai gvildena mintį, kad reikia atskiros lengvosios atletikos mokyklos, kuri būtų juridiškai savarankiška, autonomiškai spręstų tik savo sporto šakos reikalus, dirbtų kartu su Lengvosios atletikos federacija, priklausytų, sakykime, Sporto skyriui.
Tada būtų lengviau rūpintis ir didelio meistriškumo klausimais. Toje mokykloje suburtume grupę labiausiai patyrusių trenerių, kurie dirbtų su pajėgiausiais, perspektyviausiais sportininkais, augintų čempionus ir rekordininkus, Lietuvos rinktinės narius.
Esu įsitikinęs: mūsų trenerių korpusas (17 specialistų) yra pajėgus spręsti visus profesinius klausimus. Jų gretose - vienas nacionalinės kategorijos, trylika turi Lietuvos trenerio, trys – sporto trenerio kategorijas.
Beje, specialią lengvosios atletikos mokyklą jau įsteigė šiauliečiai. Pavydu, kad mūsų idėją perėmė kaimynai ir įgyvendino savo planuose. Žinome ir tai, kad Šiaulių miesto savivaldybė į sportą žiūri kitaip: skiria jam daugiau lėšų nei Klaipėdos savivaldybė, turi daugiau stiprių reprezentacinių komandų nei mes.
- Girdėjau, kad yra federacijų, kurioms Sporto skyrius mažai dėmesio skiria. Kaip yra su lengvaatlečiais?
- Tarp tokių yra ir mūsų federacija. Iš Sporto skyriaus mes seniai nė lito negauname. Anksčiau mums tekdavo dalis lėšų iš Lengvosios atletikos maniežo ūkinės veiklos (organizuotos parodos, mugės ir kt.). 20 tūkstančių litų suma per metus būdavo lyg kompensacija federacijai už išnuomotą maniežą, kuriame nutrūkdavo treniruočių ciklas. Lėšas labai taupiai naudodavome inventoriui įsigyti, atstatomoms priemonėms nusipirkti, varžyboms, prizams. Dabar mes iš to “šaltinio” jokių lėšų nebegauname. Pagalvoju: gal ir nereikia mieste “popierinės” Lengvosios atletikos federacijos?
- Lengvaatlečių rezultatai rodo, kad auga perspektyvus jaunimas. Bet kodėl tiek mažai jo ateina į suaugusiųjų sportą? Šios kategorijos mūsų sportininkai pastaruoju metu “gauna” iš šiauliečių. Kokia tuo klausimu, Edmundai, Jūsų nuomonė?
- Ta problema – sena. Galiu tik pasikartoti: mums sunku sulaikyti mieste gabų sportininką, baigusį vidurinę mokyklą. Klaipėdos universitetas galėtų daugiau rūpintis, kad kuo daugiau jų taptų mūsų studentais. Kitų miestų aukštųjų mokyklų kūno kultūros dėstytojai ieško gerų sportininkų aplinkiniuose rajonuose, sudaro sąlygas jiems pradėti studijas, įveikti įstojimo barjerus. Ne paslaptis, kad mūsų paruošti lengvaatlečiai kitų miestų aukštųjų mokyklų išgrobstomi.
Prieš metus geriausi sportininkai, trenerių atrinkti ir rekomenduoti, iš sportinių organizacijų gaudavo atlyginimus, būdavo socialiai apdrausti. Taip jiems būdavo sudaromos sąlygos toliau sportuoti, siekti meistriškumo. Šiandien tą šaką, ant kurios sėdėjome, patys nupjovėme.
- Kitų sporto šakų treneriai (pavyzdžiui, irklavimo) renka perspektyvius sportininkus iš rajonų ir sudaro jiems sąlygas mokytis ir treniruotis Klaipėdoje. Kaip mums sekasi?
- Be abejo, yra gabaus jaunimo rajonuose. Bet sportininkui reikia būsto gyventi ir lėšų bent maitinimuisi. Iš kur tai vargana Lengvosios atletikos federacija paims? Turbūt lengviau tas klausimas spręstųsi, jei turėtume juridinę, autonomišką lengvosios atletikos mokyklą. Tada ir rėmėjų galėtume sėkmingiau prisivilioti: jis žinotų, kad savo lėšomis padeda tik lengvajai atletikai, o ne įmeta jas į bendrą katilą.
- Ačiū už pokalbį.
Naujausi komentarai