Džiaugiasi atvykęs į „Neptūną“

Vienerių metų sutartį su Klaipėdos „Neptūnu“ sudaręs 196 cm puolėjas Andrius Petkūnas draugiškose rungtynėse įrodė, kad bus vienas iš uostamiesčio komandos lyderių. Praėjusį sezoną 23 metų krepšininkas, vilkėjęs Vakarų Džordžijos universiteto krepšinio komandos marškinėlius, sutiko atsakyti į „Klaipėdos“ klausimus.

– Kaip sekėsi rungtyniauti Jungtinėse Amerikos Valstijose?

- Neblogai - treneris pasitikėjo, traumos nekamavo. Gal tik pirmuosius metus buvo sunkiau, nes į Tauzono universitetą Merilendo valstijoje buvau visai neseniai atvažiavęs. Vėliau apsipratau, sužaidžiau porą neblogų sezonų. Šio universiteto krepšininkai rungtyniavo pirmajame NCAA divizione. Žaidžiau toje pačioje konferencijoje kaip ir Valdas Vasylius, Aurimas Kieža. Antrasis universitetas žaidė antrajame divizione.

Vėliau Tauzono komandoje keitėsi treneriai, todėl kad žaisčiau, man geriau buvo persikelti į Vakarų Džordžijos universitetą, kuriame baigiau sporto vadybą.

– Kuo skiriasi žaidimas universitete ir profesionaliame klube?

- Krepšinio lygiu gal nelabai, nes tiek čia, tiek Amerikos universitetuose yra surinkti geri žaidėjai. Galbūt tik fiziniu pasiruošimu Amerikoje daugiau spaudžia nei čia, nors ir „Neptūne“ mus nuvargino neblogai (šypsosi). Labai gerai, kai treneris daug reikalauja ne tik žaidžiant, bet ir fiziškai ruošiantis.

– Kiek laiko nebuvai Lietuvoje?

– Į Ameriką išvykau 2001 metais. Į Lietuvą grįžau rugpjūčio 7 dieną. Net negrįžęs į gimtąjį Panevėžį, iš karto pradėjau treniruotis „Neptūne“. Nepavyko besimokant grįžti į Lietuvą, nes buvo striuka su pinigais.

– Kokį įspūdį palieka Klaipėda? Gal yra tekę būti pas mus anksčiau?

– Miestas labai patinka. Maloniai nuteikia, kad Klaipėda yra prie jūros. Gali bet kada nuvykti į paplūdimį, pabėgioti, pakvėpuoti grynu oru. Be to, ir gražių merginų Klaipėdoje tikrai netrūksta (juokiasi).

– O kaip komanda?

– „Neptūne“ vien jauni žaidėjai. Komandos vairą valdantis Robertas Kuncaitis - labai geras treneris, žino ką daro, žino kur turi būti kiekvienas žaidėjas. Vėliau nuo mūsų viskas priklausys, kaip mes sužaisime ir įvykdysime jo nurodymus.

– Ar prieš atvykdamas į „Neptūną“ žinojai ką nors apie jį?

– Taip, internete pasiskaitydavau, kaip sekasi šiai komandai, be to, jau iš anksčiau pažinojau kelis „Neptūno“ žaidėjus – Marių Kasiulevičių, Evaldą Dainį, su kuriais man yra tekę žaisti Amerikoje. Prieš atvykdamas į Klaipėdą kalbėjausi su Evaldu. Jis man papasakojo apie šią komandą, jog tai yra jauna, gera su puikiu treneriu komanda.

– Ar ilgai dvejojai prieš priimdamas pasiūlymą?

– Nepasakyčiau, kad ilgai dvejojau. Aišku, gal ir būtų galima buvę pamėginti pažaisti kitur, bet labai norėjau žaisti Lietuvoje. Gera komanda, geras treneris, be to, gerame mieste prie jūros, todėl nedvejojau.

– Kokios ekipos dar kvietė tave?

– Pats tiesioginių pasiūlymų nebuvau gavęs. Visus reikalus tvarkė Stepas Kairys, kuris yra mano agentas. Buvau gavęs pasiūlymą iš Kėdainių „Nevėžio“, nes ten dirba buvęs mano treneris Gintaras Leonavičius. Jis, dar prieš man išvykstant į Ameriką, treniravo mane septynerius ar aštuonerius metus. Jeigu nebūtų pavykę įsitvirtinti Klaipėdoje, būčiau taręsis su G.Leonavičiumi.

– Ar šįmet „Neptūnas“ pajėgus „įkąsti“ favoritams?

– Kodėl gi ne. Viskas priklauso nuo darbo, kaip mes kovosime. Jeigu kiekvieną kartą į aikštę išeisime nusiteikę kovingai, galėsime žaisti su bet kuo. Neįveikiamų komandų nėra. Nesvarbu, kad galbūt kitų komandų žaidėjams mokami daug didesni pinigai, bet juk visi esame drėbti iš to paties molio.

– Ar tikėjaisi, kad tapsi vienu pagrindinių komandos krepšininkų?

– Nesitikėjau. Pavyko sužaisti keletą neblogų rungtynių.

– Kokiomis žaidėjo savybėmis gali pasigirti?

– Sunku pasakyti. Amerikoje mėčiau taikliai. Šią savybę pažymėdavo ir treneriai. Atvykus į Klaipėdą, pamačiau, kad čia yra gerų snaiperių, kaip Marius Kasiulevičius.

– „Neptūne“ po praėjusio sezono liko tik keturi krepšininkai. Ar tai turės įtakos komandos rezultatams?

- Kažkiek turės. Visada, kai suformuojama nauja komanda, kad žaidėjai apsiprastų vienas prie kito, pažintų kiekvieno galimybes, reikia laiko. Manau, kad daug kas priklausys nuo pačių žaidėjų. Jeigu norėsime sužaisti gerai, tai ir sužaisime. Svarbiausia - reikia noro. Jeigu mes nenorėsime, neturėsime noro kovoti ir žaisti, tinginiausime, tai nieko pasiekti nepavyks.