Du lietuviai. Vienas – užkietėjęs visureigininkas, kitas – ištvermingiausias Lietuvos motociklininkas, suvienijo jėgas, kad Afrikoje surastų tai, kas pamiršta jau beveik dešimtmetį – senąjį Dakaro dykumų maratono kelią.

Sienos – sunkiausia dalis

Dakaro ralio entuziastai teigia, kad Dakaras turėtų grįžti prie savo tikrųjų šaknų. Jos Afrikoje, kur sportininkams tenka įveikti beribius smėlynus ir važiuoti vietomis, kur nėra nė gyvos dvasios, o asfaltuoto kelio nepasieksi keliolika kilometrų pavažiavęs toliau nuo trasos.

Afrikos žemyne legendinis dykumų maratonas nevyksta nuo 2008-ųjų. Tada jis buvo atšauktas dėl galimo terorizmo pavojaus, o jau 2009-aisiais persikėlė į Pietų Ameriką. Pasikeitė ne tik žemynas, kuriame organizuojamos sunkiausiomis vadinamos automobilių lenktynės, tačiau ir organizavimo principai. Anksčiau Dakaro organizatoriai finansiškai remdavo valstybes, kuriose vykdavo Dakaras, o dabar valstybės, kurios nori, kad jose vyktų lenktynės, moka Dakaro organizatoriams.

Vienas entuziastas nusprendė grąžinti Dakarą į Afriką, tiesa, kiek kitokiu pavadinimu – "Afric Eco Race". Šias lenktynes organizuoja žinomas automobilių sportininkas, pats ne kartą dalyvavęs Dakare ir jį laimėjęs, Jeanas Louisas Schlesseras. Jo organizuojamos lenktynės prasideda kiek anksčiau nei naujasis Dakaras – gruodžio 29 d. ir tęsiasi iki sausio 10 d. Jau keletą metų jose dalyvauja ir lietuvių ekipažai. Didžiulio šurmulio, išvykdami į šias lenktynes, jie nekelia ir žiniasklaidoje nemirga daug pranešimų apie juos, bet dyzelinu varomų automobilių klasėje šiemet tautiečiai užėmė pirmąją vietą ir jau artimiausiuose "Ratų" numeriuose apie juos sužinosite daugiau, o šįsyk mūsų žvilgsnis krypo į du lietuvius viename automobilyje, kurie nusprendė surasti, kokių ženklų Afrikoje dar likę nuo tų laikų, kai vakarine žemyno pakrante lakstė Dakaro dykumų maratono dalyvių technika.

Aidas Bubinas ir Audrius Sutkus nepabūgo terorizmo grėsmių, sunkumų kertant valstybių sienas ir leidosi ieškoti dykumos smėlyje paskendusių atsiminimų.

Beje, tuo pačiu automobiliu tik į Afriką iš Lietuvos nušvilpė ir dar vienas lietuvis – Vitoldas Milius, žmogus, kuriam važiuoti ilgus atstumus automobiliu vieni juokai. 23 tūkst. km Rusijos keliais, greičio rekordai važiuojant iš šiauriausio Europos taško iki piečiausio – ir tai tik dalis visų Vitoldo susuktų kilometrų. Ir šįsyk, važiuodamas iš Paryžiaus iki Senegalo sostinės, automobilių kantrybės bandytojas neužtruko. 5 350 km jis įveikė per 3 dienas 14 valandų ir 50 minučių. Žinoma, reikėtų nepamiršti, kad Afrikoje Šengeno erdvės nėra, o pasieniečiai sienos kirtimo punktą gali uždaryti ir šeštą vakaro. "Sienos kirtimo procedūros sunkiausia kelionės dalis", – sutinka ir šio straipsnio herojai.

Dalijo dokumentų kopijas

Įveikti pasienio kontrolės punktus užsieniečiui savarankiškai – neįmanoma misija arba reikalaujanti itin daug pastangų.

"Daug lengviau pasitikėti vietiniais, kurie siūlo tarpininkavimo paslaugas ir padeda įforminti visas procedūras. Kitaip nuspręsti, ką reikia rašyti arabų kalba primargintame popieriaus lapelyje būtų gana sunku", – pasakoja A.Bubinas.

Jam antrino ir A.Sutkus, vakarinėje Afrikoje lankęsis ne vieną kartą, todėl žinantis ne vieną gudrybę, kaip išvengti netikėtų sunkumų. Dėl padidėjusios terorizmo grėsmės visuose Afrikos keliuose itin daug patikrinimo punktų, kuriuose gali sutikti policininkų, muitininkų, kareivių. Visi jie registruoja pro juos pravažiuojančiuosius. "Susirašo asmens duomenis į popierinį kompiuterį", – juokauja A.Bubinas.

Toks patikrinimas gali užtrukti iki 20 minučių. Turint galvoje, kad tokių kontrolės punktų pristatyta kas keliasdešimt kilometrų, lengva įsivaizduoti, kaip pailgėja kelionės laikas. Lietuviai tam buvo pasiruošę. "Pasidarėme apie 80 savo dokumentų kopijų, tad, privažiavus prie tokio patikros punkto, tereikėjo atiduoti kopijas ir judėti toliau", – pasakoja keliavusieji, įveikę beveik 10 tūkst. km.

Keliuose daug ne tik kontrolės punktų su kareiviais, tačiau ir kažkur žingsniuojančių vietinių. "Visa Afrika kažkur eina. Ten nieko nestebina, kai važiuodamas viduriu dykynės vingiuojančiu keliu sutinki žmonių. Tik mums atrodo, kad ten niekas negyvena. Taip nėra – ten visur pilna kaimelių, gyvenviečių, tik mes jų nematome", – sako A.Sutkus.

Didžiausiems pirmenybė

Vis dėlto būti pėsčiuoju Afrikoje nelengva. Kalbėti apie pėsčiųjų perėjas, kurių ten beveik nėra, net neverta. Pėsčiasis pats turi pasirūpinti saugumu ir jis tikrai nėra lygiavertis eismo dalyvis. Pasak A.Sutkaus, Afrikoje pirmumo tesę turi tas, kuris didžiausias. Taigi svarbiausi kelyje sunkvežimiai ir autobusai, tada – lengvieji automobiliai, motociklai, asilai ir karvės. Tik po to pėstieji. "Asilus ir karves paminėjau ne veltui. Jie gali sau kuo ramiausiai įsitaisyti viduryje kelio ir visi juos apvažiuos net nepyptelėję. Apie tokias "išskirtines" sąlygas pėstieji ten negalvoja", – juokauja pašnekovas.

Pypsėjimo kultūra yra neatsiejama nuo Afrikos kelių kasdienybės. "Vakariečiams, nepratusiems prie to, kad klaksonas yra vienas svarbiausių automobilių agregatų, sunku priprasti prie nenutrūkstamo jų keliamo triukšmo", – pasakoja A.Bubinas.

Galvoti, kad tokiu būdu bandoma išvengti avarinių situacijų, taip pat nereikėtų. Taip bendraujama gatvėse, taip susirenkami keleiviai į pakeleivingą automobilį, taip įspėjama apie savo pirmumą. Išgirdus apie tokį chaosą gatvėse atrodo, kad avarijų skaičius turėtų būti didesnis nei Sacharos dykumos plotas, tačiau taip nėra. Lietuviai tvirtina, kad visos kelionės metu nematė nė vieno net menkiausio eismo įvykio.

Dvi svarbiausios taisyklės

Kodėl tokioje betvarkėje viskas baigiasi laimingai? Pašnekovai turėjo vieną atsakymą – automobiilių parkas. Nors jis, kaip juokauja A.Bubinas, matyt, dar tų laikų, kai skraidė pterodaktiliai, transporto priemonės juda daug lėčiau nei mūsų keliuose. "Pabuvus ilgiau Afrikoje ir įvažiavus į europietiškus kelius, kyla vienas klausimas – kur jie visi skuba?" – mintimis pakeitus žemynus dalijasi keliautojai.

Ko gero didžiausias greitis, kuriuo teko važiuoti lietuviams Afrikoje, buvo apie 110 km/val. Tik nereikia galvoti, kad Afrikoje reikia važiuoti suplūktais smėlio keliukais. "Pagrindinį vakarų Afrikos šalių kelią, jungiantį Maroką, Mauritaniją, Senegalą, Gambiją palyginčiau su keliu iš Maišiagalos į Vievį. Galima važiuoti gana saugiai ir ne itin mažu greičiu. Tiesa, gali būti, kad asfalto vietomis gali pritrūkti, tačiau kratytis duobėtu keliu, kaip būna tolimuosiuose Rusijos Rytuose, neteks", – sako A.Sutkus.

Kadangi dauguma automobilių Afrikoje neturi nei pagrindinių žibintų, nei posūkių lempučių, visi manevrai rodomi rankomis. Iškišta pro langą sunkvežimio vairuotojo ranka, mojanti į priekį, reiškia, kad gali jį lenkti ir priekyje kliūčių nėra. Tam tikra pirštų kombinacija naudojama vietoj klausimo apie tai, kokį manevrą ketina atlikti vairuotojas.

Afrikoje svarbu nenusižengti kelioms svarbiausioms kelių eismo taisyklėms. "Jeigu važiuojate automobiliu ir nesegite saugos diržo, laukite baudos. Ši taisyklė galioja priekinėse automobilio sėdynėse sėdintiems žmonėms, o ant galinės sėdynės gali įsitaisyti kad ir penki keleiviai", – šypsodamasis pasakoja A.Bubinas.

Tokia pat tvarka ir motociklų bei motorolerių vairuotojams. Jie privalo dėvėti šalmus, tačiau niekas nekontroliuoja, ar šalmai užsegti, o už vairuotojo nugaros gali įsitaisyti moteris su trimis vaikais ir pirkinių krepšiais – tai, afrikiečių nuomone, nieko pavojingo.

Ženklai – ant žemės

Tolerancijos ribos greičio viršytojams daug siauresnės nei Lietuvoje. Keliautojų automobilį Maroke policininkai sustabdė dėl to, kad greitis buvo viršytas 7km/val. "Mums grėsė 30 eurų bauda, tačiau papasakojome savo kelionės tikslus ir pareigūnai mus paleido", – prisimena A.Sutkus. Didelės baudos, siekiančios beveik mėnesio atlyginimo dydį, dar viena priežastis, dėl kurios Afrikoje viskas juda lėčiau.

Kelių ženklinimas čia taip pat savotiškas. Pavyzdžiui, Senegale visi kelio ženklai sustatyti ant žemės. "Matyt, kažkam prireikė varžtų, tai tiesiog išsuko juos iš kelio ženklų, o pačius kelio ženklus pastatė ant žemės ir taip jau keleri metai", – sako A.Sutkus.

Jeigu patys nuspręstumėte keliauti automobiliu Afrikoje, pasirūpinkite rimta navigacine įranga ir žemėlapiais. Anot lietuvių, neretai tenka kelis šimtus kilometrų važiuoti keliu be ženklų, o privažiavęs miestelį sužinoti, koks jis, gali tik iš žemėlapio.

Degalinės Afrikoje taip pat savotiškos. Šalia garsių pasaulinių tinklų, tokių kaip "Total", klesti ir pakelės degalinės, kuriose degalai pardavinėjami tiesiog iš plastikinės taros. A.Bubino ir A.Sutkaus vairuotas "Honda CR-V" automobilis kuro kokybe nesiskundė. "Nežinau, ar su tuo dyzelinu, kurį pylėme į automobilio kuro baką, užvestume automobilį Lietuvoje, spaudžiant keliolikos laipsnių šaltukui, tačiau džiaugiuosi, kad to išbandyti ir neteko", – šypsosi A.Bubinas.

Techninių gedimų lietuviams pavyko išvengti, tačiau A.Sutkus žino, kad baltaodžio vairuojamam automobiliui sustojus šalikelėje dėl elementariausio gedimo, tuoj pat atsiranda keliolika afrikiečių, pasiryžusių pagelbėti. Neaišku tik, ar vedami ketinimų pagelbėti kolegai vairuotojui, ar užsidirbti.