B.Vyšniauskas metų naštos nejaučia

B.Vyšniauskas metų naštos nejaučia

Žinomam sportininkui, štangininkų ugdytojui ir Lietuvos sunkiosios atletikos olimpinės rinktinės nusipelniusiam treneriui Bronislavui Vyšniauskui sukako 60 metų.

Gyvena dabartimi

Trenerį pasveikino Klaipėdos sporto centro direktorius Rimantas Vitkus, kolegos treneriai, svečiai iš Vokietijos, Lenkijos, Estijos.

Ta proga „Klaipėda“ pakalbino jubiliatą.

- Sveikintojai stebėjosi Jūsų sveikata, jaunatviškumu ir trykštančia energija. Ar tikrai metai neslegia pečių?

- Kaip man pačiam atrodo, aš visada gyvenau ir gyvenu tik dabartimi. Nesakau, kad apie ateitį negalvoju, nesusimąstau, bet kiek-viena diena užgriūva su savo rūpesčiais ir darbais – tik spėk suktis. Ir sukiesi kaip užsuktas. Būna, kad vakare jau pavargstu, kaip sakoma, „nusikalu“, bet be darbo savęs neįsivaizduoju.

Pasakysiu daugiau: aš darau tai, kas man teikia malonumą, – treniruoju sunkiaatlečius. Bet šiandien treneris – tai ir auklėtojas, ir psichologas, ir gydytojas, ir sporto bazės vadovas, ir pinigų ieškotojas.

Bet į tą darbą ėjau sąmoningai. Būdamas Laivininkystės sporto metodininkas surinkau vaikus ir pradėjau juos treniruoti. Treniravau negaudamas už tai jokio atlyginimo, negana to, už savo pinigus 1991-1996 metais pripirkau štangų, staklių, kitos būtinos įrangos. Nesigirdamas pasakysiu tiek: man pavyko išgelbėti sunkiąją atletiką Klaipėdoje. Mano galva, ta sporto šaka jau buvo pasiekusi dugną.

Atletai palieka salę

- Tad kokie šiandien, sulaukus šešiasdešimt metų, Jūsų ateities planai ir užmojai?

- Turiu vieną svajonę – įkurti Klaipėdoje visos Lietuvos sunkiosios atletikos centrą. Tuo keliu eidami jau esame gerokai pasistūmėję į priekį, bet iki mano vizijose susikurto centro dar toli.

Viena iš mūsų skaudžiausių vietų ir bėdų – nesugebame išlaikyti jau paruoštų jaunų atletų. Kol štangininkas jaunas, kol mokosi ar studijuoja, tol jis dar gali tenkintis nedidele stipendija. Bet kai suauga, sukuria šeimą, jam menko atlyginimo už geležies kilnojimą jau nepakanka. Spjauna į viską ir eina ieškoti geresnės vietos. Gaila į tą sportininką įdėto triūso ir lėšų, bet nieko padaryti negali. Kiek žinau, su tokia problema susiduria ir kitų sporto šakų treneriai.

Svajonė – olimpinis medalis

- Galite pagrįstai didžiuotis sūnumi Ramūnu, kuris kitąmet keliaus į savo ketvirtą olimpiadą. Ne be Jūsų ryžto, darbo ir užsidegimo, kaip pats sakėte, Klaipėdoje buvo atgaivinta sunkioji atletika. Ar jaučiate pasitenkinimą?

- Manau, kad pagrindinis darbas dar nepadarytas. Vis nepaleidžia manęs mintis, kad į Klaipėdą reikėtų parvežti olimpinį medalį. Nesvarbu, kokios spalvos.

Gailiuosi, kad per vėlai tapau sunkiosios atletikos treneriu. Esu įsitikinęs, jog būčiau daugiau pasiekęs, negu dirbdamas Laivininkystėje sporto metodininku. Nors, tiesą pasakius, ir dirbdamas sporto organizatoriumi sėdėjau savo rogėse. Gal ir be reikalo nesutikau vadovauti Klaipėdos sportui. Šviesios atminties vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys įkalbinėjo mane eiti dirbti tuometinio Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku, bet aš likau ištikimas Laivininkystei.

Žmogus turi mylėti savo darbą. Antraip nieko nebus. Kitąkart žiūriu į įvairaus plauko valdininkus ir galvoju: ko atėjai – užimti kėdę ar padaryti darbą?

Sportas – posūnio vietoje

- Ką galite pasakyti apie mūsų miesto sportą?

- Klaipėdai gėda, kad neturi gero baseino, kad stadione vis mažėja sportuojančių vaikų.

Nei futbolo, nei krepšinio komandomis mūsų miestas pasigirti negali. Gerai dar, kad pavyko atgaivinti sunkiąją atletiką. Aš, sporto žmogus, šiandien nežinau, kokios yra miesto prioritetinės sporto šakos. Apie sporto viziją ir ateitį aš jau nekalbu. Kartais susidaro toks įspūdis, kad miesto valdžiai sportas mažai rūpi. O juk A.Žalys, kai tik mūsų miesto sportininkai prasčiau pasirodydavo kokiose varžybose ar spartakiadoje, kviesdavosi pas buvusį Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininką Joną Kiseliovą ir klausdavo: Kodėl šitaip? Sakykit – ko trūksta?“. Kuris dabar savivaldybės valdininkas šito klausia? Manau, kad tokio nėra.

Kainos čia neįkandamos

- Prieš keletą metų Klaipėdą iškeitėte į Kretingą. Ar nesigailite išvykęs gyventi į provincijos miestelį?

- Kas be ko, Klaipėda yra Klaipėda. Norėjau žemės sklypelį namui nusipirkti arčiau prie Klaipėdos, bet kainos, pasirodo, man čia neįkandamos. Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti: aš neįsivaizduoju, kaip žmonės įsigudrina gauti žemės sklypus Klaipėdoje arba šalia jos.

Ištikimybė miestui

- Kas Jums Klaipėda ir kas Jūs Klaipėdai?

- Aš Klaipėdoje nuo penkiolikos metų. Permiegoti, pailsėti parvažiuoju į Kretingą, o dirbu ir didžiąją dalį dienos praleidžiu Klaipėdoje. Čia visas mano gyvenimas.

Niekada nebuvo net kilusi mintis iškeisti Klaipėdą į Kauną ar Vilnių, nors dirbti sostinėje turėjau pasiūlymų.

Manau, kad ir Klaipėdai aš nesu paskutinis žmogus. Ką dariau, viską dariau įdėdamas širdį, nors galbūt ir ne viskas taip pavyko, kaip norėjosi.

Prisimenu, organizuodavau bėgimus iš Vilniaus į Klaipėdą, keliskart lėktuvu skraidinau ir autobusu vežiau klaipėdiečius į Maskvoje vykusias pasaulio maratono varžybas. Šešerius metus vedžiau Lietuvos rankų lenkimo varžybas, dešimt metų – pasaulio galiūnų konkursus. Prieš Naujuosius metus nuo Vakarų laivų remonto bendrovės bėgdavome iki buvusio „Dinamo“ baseino, ne vienerius metus rengdavau masines slidinėjimo varžybas. Šiandien atrodo taip, kad masinių sporto renginių jau niekam nebereikia.

Apie pensiją negalvoja

- Artėja pensinis amžius. Ar laukiate pensijos, ar įsivaizduojate save esant pensininku?

- Norite tikėkite, norite ne, niekada nesu apie pensiją net pagalvojęs. Ir dabar aš netikiu, kad man jau stuktelėjo šešiasdešimt metų.