Bėgimo fenomeno treniruotės – ir prie kazino ruletės stalo

Aleksandras Sorokinas jubiliejaus proga sau palinkėjo nesustoti – nei trasoje, nei gyvenime. Neseniai 40-metį atšventęs pasaulio ultrabėgimo čempionas ir rekordininkas savo karjeros horizonte dar regi ne vieną iššūkį, kuris eiliniam žmogui – neįkandamas.

Fenomenalių gebėjimų vilniečiui nuo praeito pavasario priklauso pasaulio 100 mylių (160,93 km) bėgimo pasaulio rekordas (11 val. 14 min. 56 sek.) ir pasaulio dvylikos valandų bėgimo rekordas (170,309 km).

Šiemet A.Sorokinas įveikė dar vieną nesuvokiamą aukštumą – per varžybas Lenkijoje pasiekė 24 valandų bėgimo pasaulio rekordą (309,399 km). Šio pasiekimo, nepaisant gausybės bandymų, niekas nebuvo pagerinęs nuo pat 1997-ųjų.

"Pagrindinis šio sezono startas turėjo būti pasaulio čempionatas Rumunijoje, bet jį atšaukė, tad pasirinkau Lenkijos čempionatą. Pasirodo – ne veltui. Buvau bandęs tą trasą anksčiau ir ji man patiko. Šį kartą pavyko įgyvendinti pastarųjų penkerių metų svajonę – pasiekti 24 valandų rekordą", – pasakojo bėgimo fenomenas, tąsyk per visą parą ilsėjęsis lygiai dvi minutes.

– Kokia suma buvo įvertintas jūsų pasiektas pasaulio rekordas? Ar ultrabėgimuose galima užsidirbti?

– Iš valstybės negavau nieko, o iš varžybų organizatorių – apie 2 tūkst. eurų: 500 eurų už pergalę ir 1,5 tūkst. eurų – už rekordą. Tokie atvejai – labai reti. Dažniausiai premijos būna kur kas mažesnės arba prizinių fondų išvis nebūna.

– Ruoštis varžyboms ir jose dalyvauti juk nemažai kainuoja. Duonai taip pat reikia užsidirbti. Kas finansuoja jūsų karjerą?

– Pirmiausia reikėtų padėkoti mano darbdaviams "Olybet" kazino, mineralinio vandens "Vytautas" gamintojams, bendrovei "Regelsta". Taip pat – sporto klubui "Cosma", Vilniaus kineziterapijos centrui ir fizioterapeutui Aleksandrui Ravluškevičiui, Sporto klinikai Kaune, gausybei draugų. Man rezultatų siekti labai padeda treneris iš Lenkijos Sebastianas Białobrzeskis, vadybos ir žiniasklaidos komanda – Rytis Davidovičius, Vaiva Kurpytė, Redas Graičiūnas, Mantas Stankevičius.

– Ar dalyvaujant paros bėgime galite pasitelkti kokios nors pagalbos iš šalies?

– Be abejo. Juk jei bėgdamas ilgą laiką sustosi kažko pasigaminti valgyti ar imsi ieškoti šiltesnių drabužių, gero rezultato nepasieksi. Todėl su manimi visada važiuoja brolis. Jis gyvena Danijoje, bet kai man varžybos, jis ima atostogas ir keliauja kartu.

– Kokia jūsų dienotvarkė rengiantis varžyboms?

– Pasirengimas trunka 3–4 mėnesius. Keliuosi anksti, bet stengiuosi išsimiegoti aštuonias valandas. 6–7 val. ryto išgeriu kavos ir išbėgu į pirmą treniruotę. Bėgu nuo 30–50 km. Tai trunka apie tris valandas. Grįžęs namuose pavalgau, trumpai pasnaudžiu ir einu į antrą treniruotę salėje. Ten šiek tiek padirbu su svarmenimis arba atlieku specialius pratimus. Mat ultrabėgimuose, kitaip nei maratonininkams, reikia ne tik didelės ištvermės, bet ir jėgos. Raumenys suteikia tam tikrą rezervą trasoje, kuris padeda atlaikyti itin didelius krūvius. Vakare vėl suku ratus trasoje, bet jau mažiau – 10–15 km.

– Toks sunkus pasirengimas užima beveik visą dieną. Juk dar dirbate kazino. Kaip dar randate laiko ir jėgų pagrindiniam darbui?

– Kazino dirbu krupjė, dažniausiai vėlai vakare ir naktį. Kai prasideda intensyvus pasirengimas, darbdaviai man leidžia susimažinti krūvį, dirbti ne visu etatu. Kartais imu atostogų.

Triumfas: 2017-aisiais "Spartathlon" bėgimą laimėjusio Lietuvos sportininko galvą graikai papuošė laurų vainiku. spartathlon.gr nuotr.

– Ar unikalūs jūsų įgūdžiai sporte padeda ir darbe, pavyzdžiui, ilgai išlaikyti koncentraciją prie lošimų stalo?

– Sakyčiau, kad yra net atvirkščiai, nes darbe per daugiau nei dešimtmetį jau taip įpratau ilgai dirbti naktimis, kad bėgant paros ultramaratoną galiu likti žvalus ir tamsiuoju paros metu. Kai kurie mano konkurentai yra greiti dieną, bet naktį jų organizmas įpratęs ilsėtis, todėl rezultatai smunka žemyn.

– Esate vienas šio sporto lyderių pasaulyje, net kelių unikalių planetos rekordų savininkas. Tačiau turbūt karjeroje buvo ir sunkių momentų?

– Žinoma! Pamenu, 2017-aisiais norėjau viską mesti. Iki to laiko spėjau dalyvauti Europos čempionate, kitose varžybose, bet rezultato vis nėra ir nėra. Pagalvojau, kad man pakaks to sporto. Norėjau pakeisti gyvenimo būdą. Pasirašiau sutartį dėl darbo statybose Vokietijoje ir jau ruošiausi ilgam persikelti ten. Tačiau prieš metus buvau pateikęs paraišką dalyvauti "Spartathlon" bėgime – 240 km nuo Atėnų iki Spartos. Nutariau, kad trauktis nėra kur. Gerai pasiruošiau ir laimėjau tas varžybas. Tai pakeitė mano požiūrį, supratau, kad šiame sporte galiu pasiekti kažką rimto. Tad šiek tiek padirbėjęs Vokietijoje vėl grįžau į Lietuvą.

Ruošdamasis startams irgi valgau viską – ir picas, ir cepelinus, tik, aišku, protingais kiekiais.

– Bėgiko karjerą pradėjote tik sulaukęs 30-ies. Kodėl taip vėlai?

– Anksčiau domėjausi baidarių-kanojų irklavimu. Mane treniravo tėtis Sergejus Sorokinas – žinomas irkluotojas ir treneris. Buvau tapęs Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionu, dalyvavau suaugusiųjų pasaulio čempionate. Tačiau vėliau patyriau peties traumą, kuri sustabdė mano karjerą. Pasikeitė gyvenimo būdas – laisvalaikiu atsirado cigarečių, alkoholio, ėmiau daugiau valgyti ir nepastebėjau, kaip mano svoris pasiekė apie 100 kg. Supratau, kad turint tokį antsvorį sudėtinga normaliai gyventi. Pradėjau bėgioti. Startavau keletoje varžybų, bėgau pusmaratonį. Sykį vaikščiodamas parke radau lankstinuką, kuriame kviečiama dalyvauti 100 km ultrabėgime Vilniuje. Man tai pasirodė įdomi idėja. Pirmą sykį buvo labai sunku, dalį distancijos ėjau, po finišo skaudėjo visus raumenis ir sąnarius, bet užplūdo geras jausmas – aš galiu įveikti net tokią ilgą distanciją! Nuo to laiko – 2013-ųjų – esu ultrabėgikas. 2014-aisiais mūsų ultrabėgikų ideologinis vadovas Aidas Ardzijauskas pakvietė dalyvauti pasaulio čempionate Katare. Taip pasiekiau tam tikrą tarptautinį lygį, bet tikrieji rezultatai pasimatė gerokai vėliau.

– Per varžybas ant jūsų maisto stalo teko matyti daug ne pačių sveikiausių produktų – bulvių traškučių, šokoladukų, kokakolos  ir pan. Ar jums, patiriant milžinišką krūvį, net nereikia specialaus valgiaraščio?

– Varžybų dienomis valgau greitai virškinamus ir energijos suteikiančius produktus, todėl greitieji angliavandeniai man puikiai tinka. Ruošdamasis startams irgi valgau viską – ir picas, ir cepelinus, tik, aišku, protingais kiekiais. Kai turi laiko, žmona palepina kokiu skanesniu patiekalu, neretai maisto pasigaminu pats. Aš netgi nenaudoju jokių specialių papildų. Be to, tik prieš kelias savaites apsilankiau Sporto klinikoje Kaune, kur man pirmą kartą buvo atlikti išsamūs sveikatos tyrimai. Iki tol net šito nebuvau atlikęs. Tiesiog nebuvo tokio poreikio, krūvius pakeliu gana nesunkiai. Gal tai lemia ir genetika.

– Įveikęs, pavyzdžiui, paros bėgimą, turbūt jaučiatės išsunktas?

– Po tokio krūvio dar kelias dienų tik vartausi lovoje, valgau ir miegu. Tačiau praeina kuris laikas ir mane vėl traukia į bėgimo trasą. Matyt, tokių iššūkių man labai trūko gyvenime. Todėl bandau atsigriebti (juokiasi).

– Koks artimiausias iššūkis laukia?

– Sausį dalyvausiu Izraelyje organizuojamose "Spartanion" dvylikos valandų bėgimo varžybose, kur mėginsiu pagerinti pasaulio rekordą. Kitų metų rudenį ketinu startuoti ir Europos 24 valandų bėgimo čempionate.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių