Todėl A. Mockui teko prašytis pagalbos. Sekmadienio vakarą lietuvį išgelbėjo Australijos kariuomenės laivas. 

Apie susidariusią situaciją informaciją iš pradžių teikė Aurimo komanda. Dabar nusprendė pasisakyti ir jis pats. Pirmą kartą po išgelbėjimo.

„Atsiprašau, kad užtrukau ilgiau, kol šiek tiek susidėliojau savo mintis. Šiandien vis dar viskas verda viduje, pareina fizinis sunkumas, atrodo, kad tik dabar pradedu visu „smagumu" jausti savo skaudančius kaulus ir raumenis. Per tris paskutines paras valtyje pilnų persivertimų turėjau ne mažiau kaip 30, o pusinių persivertimų jau nebeskaičiavau, esu gyvas ir tai svarbiausia. Kadangi vis dar grįžta prisiminimų detalės iš tų nelemtų paskutinių parų, tai tikrai su laiku patikslinsiu ir smulkią veiksmų eigos chronologiją bei kaip teko į viską reaguoti. Manau, jog vien iš to, rodos tik tris paras trukusio epizodo išeitų visą knygą surašyti. Nes tikrai jutau, jog teko išgyventi tikrą pragarą. Nuo šiol žinokite, kad man tikrai yra tekę ir jame pabūti ir tik visiško stebuklo dėka iš jo ištrūkti ir pasirodo, kad pragare nebūtinai turi būti pragariškai karšta yra ir kitas variantas,  kuomet kur yra šlapia ir vėjuota...

Šiuo metu Australijos karinis laivas HMAS Choules plukdo mane į Sidnėjų, bet ir šiuo metu esame pakliuvę į  tą patį taifūną Alfredas tik viena laimė, šiuo metu susilpnėjusio iki ~50 mazgų, bet tiek irgi užtenka, kad laive esantys metaliniai stalai, kurie nepritvirtinti pakiltų ant dviejų kojų. Būtent šio laivo įgulai turiu pasakyti didžiausią AČIŪ  už mano išgelbėjimą ir begalinį rūpestį manimi. Malonu iš šono stebėti kaip mūsų NATO sąjungininkai australai 190-ies žmonių įgulos komandoje dirba kaip vienas gerai suderintas mechanizmas, o atmosfera laive kaip didelėje šeimoje, kuri labai manimi rūpinasi.

KURŠIO likimas kol kas neaiškus – valtį teko palikti toje vietoje, kur vyko gelbėjimo operacija. Po trijų beveik bemiegių naktų ir nuolatinio vandens sėmimo iš valties buvau taip nusilpęs, kad nebeturėjau jėgų prieš paliekant valtį dreifuoti jūroje išmesti parašiutinio inkaro, kad jos greitai ir toli kažkur ciklonas nenublokštų. Dabar viskas Neptūno galioje – maža, bet vis dar rusena širdyje viltis, kad mes dar pasimatysime  su KURŠIU... kuriam išgyvenimų teko ne ką mažiau nei man...

Atvykę gelbėtojai leido su savimi pasiimti kelis daiktus, tad teko rinktis kas tą akimirką yra brangiausias prioritetas, ar tai kas kainuoja didelius pinigus, ar tai kas šiam projektui suteikė tam tikrą motyvacinę vertę ir dėl ko sunkiausiais momentais man buvo lengviau save motyvuoti – Lietuvos trispalvę, abi žinutes butelyje nuo Amerikos lietuvių ir ukrainiečių Australijos lietuviams ir ukrainiečiams, Krašto apsaugos savanorių pajėgų beretę. Dar su savimi pavyko pasiimti ir Kauno klinikų onkologijos skyriuje gydomų Rimanto Kaukėno paramos grupės globojamų vaikų man suvertas apyrankes, kurias buvau pažadėjęs sergantiems vaikučiams grąžinti, o jie pažadėjo manęs kantriai laukti.

Bandžiau išsaugoti ir Lietuvos šaulių sąjunga beretę, bet gelbėjimo metu ji greičiausiai iškrito iš už liemenės diržo į vandenį. LŠS, kurios dalimi, šauliu, esu jau 14-ti metai, jaučiu be galo didelį dėkingumą ir už tai, kad būtent šios sąjungos vadas gerb. Plk. Ltn. Linas Idzelis, buvo tas žmogus kuris mano iššūkiu tikėjo nuo pat pradžių, tad Lietuvos Šaulių Sąjunga nupirko mano kelionei reikalingą specialų liofelizuotą maistą ir taip prisidėjo prie mano kelionės.

Po mano išgelbėjimo, kuomet tik buvau įlaipintas į mane išgelbėjusį laivą visų pirmą padėkojau kapitonui ir jo visai įgulai už tai, jog išsaugojo mano gyvybę. Paklausus kapitono, ar tikrai nėra galimybės išgelbėti ir KURŠIO ir sužinojus, jog tai yra per rizikinga daryti šiuo metu, kol jūra dar nėra visiškai nurimusi, paprašiau kapitono ar įmanoma būtų išgelbėti bent keletą simbolių, susijusių su KURŠIU. Man tai yra labai svarbu ir man buvo pažadėta, kad įgula pasistengs tai padaryti ir kaip sužinojau vėliau, gelbėtojai antrą kartą nuplaukė iki valties bei nukabino nuo jos galo dvi nedideles vėliavėles, du irklus ir parplukdė juos į karinį laivą.

Kol kas tai yra viskas, kas liko iš valties. Na dar ir simbolinis kuršiškas ragas, kuris tiesiog man pasitaikė po ranka tarp kitų daiktų.

Penktadienį (kovo 7 d.) pasieksiu Australijos krantus. Iki tol – mano interneto galimybės labai ribotos ir negaliu pasidalinti tuo, kuo norėčiau. O pasidalinti tikrai yra kuo – spėjau užfiksuoti kylantį taifūninį vėją, kuris tuo metu siekė beveik 60-70 mazgų, o vėliau, kaip sužinojau, ir dar labiau mano vietoje buvo susitiprėjęs bei pačią gelbėjimo operaciją iš savo perspektyvos.

Su laiku pabandysiu atsakyti į visas jūsų rašytas žinutes – atsiprašau, kad negaliu į jas reaguoti realiu laiku, nes žinučių yra šimtai...

Dar noriu atsiprašyti tų, kurie tikėjo manimi, bet liko nusivylę, jog man nepavyko pasiekti tikslo iki galo. Kaip bebūtų – Ramusis vandenynas yra įveiktas, trūko įveikti tik Koralų jūrą ir tam pritrūko tik keleto, gerų, pavojingų dienų iki Australijos kranto, arčiausiai buvau priartėjęs ~250 jūrmylių prie artimiausio kranto.

Gineso ir kiti rekordai man nebuvo tokie svarbūs, svarbiausia, kad įgyvendinau šios kelionės misijas – giliausioje vandenyno vietoje paskandinau onkologinėmis ligomis sergančių vaikų suvertus karolius, jų suvertas apyrankes išsaugojau ir pristatysiu grįžęs į Lietuvą. Australijos lietuviams ir ukrainiečiams žinutes nuo tautiečių Amerikoje perduosiu išlipęs į krantą. Na, o pačią žinią LITHUANIA STANDS TOGETHER manau tikrai jau turėjo išgirsti visas civilizuotas vakarų pasaulis.

Už tai, kad šiame gyvenime gimiau antrą kartą esu dėkingas mane gelbėjusioms Australijos tarnyboms Joint Operations Command

Australian Maritime Safety Authority - AMSA

Royal Australian Navy

Royal Australian Air Force

Taip pat Lietuvos ambasadoriui Australijoje Dariui Degučiui, vietos lietuviams Sandrai Linnemann  ir Mant Unia už visokeriopą pagalbą šioje gelbėjimo operacijoje

Be jokios abejonės AČIŪ ir mano kranto komandai, dirbusiai 24/7 ir koordinavusiai veiksmus iš Lietuvos:
Romans Iljins, Osvaldui, Mariui Norvaišui, Vadimui Mikhaliovui, Grzegorzui Jadanowski, Vygantui Viršilui ir mūsų nenuilstančiai projekto komunikacijos atstovei Viktorijai Žilinskaitei“, – socialiniuose tinkluose rašė A. Mockus.

Primename, kad spalio 15 d. A. Mockus pradėjo kelionę irkline valtimi per Ramųjį vandenyną. Buvo planuota, kad kelionė truks 6–8 mėnesius. Vasario viduryje imta kalbėti, kad finišuoti gali pavykti dar kovo pradžioje, taip pat buvo tikimybė pagerinti Gineso rekordą.

Tačiau paskutinėmis vasario dienomis Aurimui prasidėjo dideli išbandymai, netoliese sukosi taifūnas. Paskutinis Aurimo įrašas yra vasario 27 d. Naktį iš 28 d. į kovo 1 d. Australijos laiku jis paspaudė pagalbos mygtuką.