Griaudint Tautiškai giesmei Rūta Meilutytė užkopė ant prizininkų podiumo. Barselonos „Palau Sant Jordi“ arenoje susirinkę aistruoliai laukė Rūtos ašarų. Džiaugsmo pupų, kurios liejosi prieš metus, kai niekam nežinoma mergaičiukė apstulbino pasaulį iškovodama olimpinį auksą. Tačiau naujoji planetos čempionė ašarų neliejo. Džiaugėsi viduje, kaip ir dera jau tituluotai plaukikei.

- Ar tikėjaisi tokio plaukimo?, - iškart po auksinio finišo paklausėme Rūtos.

- Tikėjausi. Aišku, tas adrenalinas kartais trukdo. Per greit pradedi plaukti. Bet aš esu labai laiminga. Negalėčiau nieko daugiau pridurti.

- Per apdovanojimą ašarų mažiau buvo nei prieš metus Londono olimpiadoje. Ar medalis toks pat brangus?

- Tokio šoko kaip olimpiadoje aišku nebuvo, bet tikrai medalis reiškia tiek pat. Visada smagu pamatyti kylant Lietuvos vėliavą. Emocijos gal ne tokios atviros, kažkiek susilaikiau, bet širdyje vis tiek smagu.

- Kada labiau jaudinaisi – vakar ar šiandien?

- Sakyčiau, kad vienodai. Prieš kiekvieną startą panašiai jaučiuosi.

- Per finalinį plaukimą galvojai apie dar vieną pasaulio rekordą?

- Šįryt kažkaip geriau jaučiausi nei vakar, todėl taip. Gal dėl to ir per greitai pradėjau, todėl gale beveik miriau. Vis dėlto pabaigoje buvo tik džiaugsmas.