Vienas dviejų geriausių Lietuvos krepšinio arbitrų Kęstutis Pilipauskas po šeštųjų LKL finalo rungtynių sporto halėje tyliai padėjo švilpuką į stalčių.

52-ejų kaunietis, pagal išsilavinimą – taikomosios matematikos specialistas, beveik du dešimtmečius neužleido aukščiausiųjų pozicijų teisėjų reitinge, buvo vertinamas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Prieš dvejus metus baigęs aktyvią tarptautinę karjerą, K.Pilipauskas tapo FIBA komisaru ir toliau vadovauja Lietuvos krepšinio teisėjų asociacijai (LKTeA).

Nors daugeliui per LKL uždarymą išgirsta žinia, kad K.Pilipauskas atsisveikina su teisėjo karjera, buvo netikėta, pats arbitras teigia, kad tokiems pokyčiams jis jau buvo pasirengęs.

– Kodėl nutarėte baigti teisėjo karjerą? – dienraštis pradėjo pokalbį su K.Pilipausku.

– Tokią mintį brandinti pradėjau sulaukęs 50 metų, kai pagal FIBA rekomendacijas turėjau baigti tarptautinę karjerą. Fizinis ir psichologinis krūvis skirtingai veikia žmones, aš nusprendžiau, kad man gana. Paskutinis taškas buvo padėtas po vizito pas gydytoją Rimtautą Gudą praėjusį rugsėjį. Jis liepė labiau save saugoti, nes turiu problemų dėl klubo sąnario. O ką reiškia labiau saugoti – mažiau bėgioti, vadinasi, negalėsiu savo darbo aikštėje atlikti 100 proc. Tada tvirtai nusprendžiau, kad šis sezonas man bus paskutinis. Jam pasibaigus paskelbti savo sprendimą nebuvo jokių sunkumų.

– Kaip vertinate šio sezono LKL finalą – visą ažiotažą ir teisėjavimą?

– Kartokas šio finalo skonis... Iš 17 LKL finalo serijų teisėjavau šešiolikai, vienintelį kartą neteisėjavau, kai buvau išvykęs į Braziliją. Gaila, kad paskutinis mano finalas buvo nelabai "skanus". Nežinau, ar buvo tariamasi, ar ne, bet bendras fonas, kuris supo aplink, nebuvo geras. Gaila žaidėjų, kurie stengėsi, nesmagu, kad Vilniaus komandos pergalė dabar yra kvestionuojama. Visa sąmokslo teorija sudavė rimtą smūgį Lietuvos krepšinio prestižui.

Teisėjai nebuvo spaudžiami užtikrinti kažkokį rezultatą. Teisėjavimas finale buvo normalus. Tačiau visos sąmokslo teorijos privertė mus įsitempti. Mes supratome: jeigu yra kažkas inscenizuojama, tai bus ieškoma kaltininkų. O lengviausia apkaltinti teisėjus. Be abejo, mes darome klaidų, to neįmanoma išvengti. Nėra neklystančio teisėjo. Tik aš akcentuoju, kad pagrindinė arbitro funkcija – užtikrinti, kad rungtynės įvyktų sklandžiai ir laimėtų tą dieną stipresnė komanda. LKL finalo serijoje buvo keletas ginčytinų momentų, bet niekas negali pasakyti, kad teisėjų švilpukai lėmė rungtynių baigtį. Jeigu kas ir buvo, tai tik klaidos, o ne specialus bandymas kažkam pakenkti.

– V.Romanovas apie teisėjus sakė: "Na, jeigu teisėjai nebijo žiurkauti..." Ką manote apie tokį išsireiškimą?

– Nežinau, ar verta reaguoti į tokio pobūdžio kalbas. Aš jas priskiriu poetinei pono Romanovo sielai, nes kai kuriuos jo pasakymus sunku suprasti. Su juo niekada nesame kalbėję jokiuose oficialiuose susitikimuose. Jeigu jam, atėjusiam iš kitos sferos į krepšinį, kyla kokių nors abejonių, tai pirmiausia reikėtų išsiaiškinti su atsakingais žmonėmis ir tada daryti išvadas.

– Kodėl pastaruosius keliolika metų jums ir Romualdui Brazauskui niekas Lietuvoje nepajėgė sudaryti rimtos konkurencijos?

– Manau, tai lėmė objektyvūs veiksniai. Jeigu išsikovoji pozicijas, užsitarnauji autoritetą, komandos tave toleruoja, o savo autoritetą brangini, tai ir leidžia likti viršuje. Be to, mes gal net anksčiau nei Lietuvoje autoritetą užsitarnavome užsienyje. Ir buvome labai užsidegę. Mūsų karta buvo stipri. Iki 1990 m. turėjome gerų ir pripažintų teisėjų, bet nebuvo bendros sistemos, normalių varžybų Lietuvoje, nebuvo ir teisėjų skatinimo sistemos. Nepriklausomybė leido mums patiems imtis iniciatyvos ir bandyti tvarkytis patiems. Be to, mūsų stiprybė ta, kad mes patys – buvę krepšininkai. Dabar jau ateina teisėjauti jaunuoliai, niekada nežaidę krepšinio. Tai nėra blogai, bet krepšininko patirtis yra labai naudinga teisėjui, nes jis labiau supranta, kas yra kontaktas, kas yra pranašumo žala krepšinyje, kada reikia nešvilpti, kad negadintum žaidimo.

Aišku, mes jaunimui esame, ir labai aukštai, užkėlę kartelę. Vien ko verta taip pat šį sezoną tarptautinę karjerą baigusio R.Brazausko karjera. Manau, kad jis – stipriausias Europos teisėjas, o tai rodo ir Lietuvos krepšinio teisėjų mokyklos pripažinimą. Turbūt nerealu tikėtis, kad per penkerius metus atsiras arbitras, kuris Europoje turės tokį vardą kaip R.Brazauskas. Čia tinka posakis: nepakeičiamų nėra, yra tik nepakartojami. Turi praeiti laiko. Jaunimas keletą metų turės stengtis, kol juos pradės vertinti kaip lyderius, o ne pagalbininkus.

– Jūsų mokytojas Raimundas Barauskas yra sakęs, kad atėjo Pilipauskas teisėjauti ir iškart viską mokėjo. Kaip tai pavyko?

– Aš jau supratau žaidimą, nes pradėjau teisėjauti 28 metų. Iki tol 18 metų pats aktyviai žaidžiau krepšinį, buvau baigęs sporto mokyklą, žaidęs Lietuvos čempionate. Be to, buvau patyręs, kas tai yra neobjektyvus teisėjavimas. Turbūt daugelis prisimena "Sporto" taurės varžybas, kur komandos veždavosi savo teisėjus. Tos varžybos kai kuriems arbitrams priklijavo etiketę visam gyvenimui.

– Kas yra geras teisėjas?

– Teisėjui būtinas autoritetas. Geras ne tas arbitras, kuris nedaro klaidų – tokių nėra. Geras tas, kuris ir darydamas smulkias klaidas sugeba suvaldyti žaidimą ir varžybų dalyviai juo tiki. Pas mus sakoma, teisėjas geras tiek, kiek geras jo paskutinis švilpukas. 39 minutes gali švilpti be klaidų, bet jeigu padarysi klaidą per paskutinę ataką, niekas nebeprisimins, kaip švilpei 39 minutes.

Teisėjas turi išsiugdyti savyje absoliutų teisingumo jausmą. Teisėjas geras gali būti tik tada, jeigu jis teisėjauja teisingai.

– Ar buvo bandymų jus papirkti?

– Kadangi jau baigiau karjerą, tai galiu pasakyti, kad bandė. Juokingas atvejis buvo pirmą ar antrą LKL sezoną. Žaidė Vilniaus ir Kauno komandos, buvusios lentelės viduryje. Kova vyko taškas į tašką. Už nugaros stovintis Kauno komandos treneris, girdžiu, šnibžda: "Pilipauskai, padėk, duosiu 30 litų." Humoro jausmas man nesvetimas, tai aš jam pasakiau: "Duosiu tau 60, tik niekada manęs daugiau neprašyk." Daugiau Lietuvoje niekas niekada manęs nebandė ko nors prašyti.

– O ne Lietuvoje?

– Rusijoje bandė, bet labai griežtai atsisakiau. Jeigu pasakyčiau, kad Rusijoje niekas nieko nesiūlo teisėjams, visi suprastų, kad meluoju. Patikėkite: jeigu teisėjas vertina savo vardą, jis niekada nesusigundys tokiais pasiūlymais. Savo taisykles turintis trenerių pasaulis apie tai, kam davė ir kas paėmė, informuoja visas komandas. Todėl noriu įspėti ir visus jaunuosius teisėjus: jeigu paimsite iš vieno trenerio, vadinasi, paimsite iš visų. Ir tik nuo jų noro manipuliuoti tuo teisėju priklausys, kokie veiksmai bus vėliau. Rusai jau priėjo iki ribos. Šios šalies arbitrai visąlaik jautėsi sistemos įkaitais ir vergais ir pavydėjo mums – daug mažiau uždirbantiems, bet laisviems žmonėms. Didžiulis dalykas jaunam arbitrui teisėjauti taip, kaip jis mato ir supranta, o ne kaip kas nors liepia.

– Ką veiksite toliau?

– Tai, kad esu LKTeA prezidentas, taip pat man padėjo apsispręsti baigti aktyvią karjerą. Situacija, kai pats teisėjauju, o techniniai komisarai man pavaldūs, yra subtili. Asociacijoje yra užtektinai veiklos, darbo su teisėjais, taip pat turiu minčių, kaip tobulinti mūsų sistemą. Be to, prieš metus tapau FIBA komisaru. Tad veiklos man nestigs.