Rugsėjį Mičigano ežere prie Čikagos keturias dienas vyks regėjimo negalią turinčių buriuotojų čempionatas – Blind World Fleet Racing Chempionship. Jų pradininkas – amerikietis Hankas Dekkeris, kuris buvo pirmas aklasis buriuotojas vienas perplaukęs Ramųjį vandenyną nuo San Francisko iki Havajų.

Nuo verslininko iki valkatos

Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Hankas Dekkeris (g.1935 m.), klestintis verslininkas, gyveno Havajuose. Netikėtai jo gyvenimą apkartino prastėjantis regėjimas. Medikai nustatė, kad tai glaukoma. Vyras apako. Tai labai paveikė H.Dekkerį. Jis metė šeimą, grįžo į kontinentinę Ameriką, pradėjo smarkiai gerti, bandė nusižudyti. Galiausiai tapo benamiu valkata, prašinėjo išmaldos.

Draugų padedamas, H.Dekkeris apsigyveno San Franciske. „Gėda ne nusiristi žemyn, bet gėda nepakilti“ – protino jį bičiuliai. H.Dekkeris pradėjo rišti cukranendrių šluotas, kaip tai darė daugelis jo nelaimės bendrų. Turėdamas rinkodaros įgūdžių, jis išplėtė šį verslą. Netrukus jo įmonėje jau dirbo daugiau kaip 300 žmonių su negalia. H. Dekkeris, atgavęs pasitikėjimą savimi, didžiavosi, kad sukūrė darbo vietas neįgaliesiems, kuriems buvo mokamas nuolatinis atlyginimas. Jis pats apsigyveno gražiuose namuose. Kartą vienas naujųjų draugų pakvietė H.Dekkerį paburiuoti. Kelios valandos, praleistos po burėmis, iš pagrindų pakeitė jo gyvenimą.

Pasiryžo neįprastai kelionei

H.Dekkeriui taip patiko pasiplaukiojimas su jachta, kad paprašė draugo pamokyti, kaip reikia buriuoti. Jam atrodė, kad valdyti burlaivį nėra jau taip sunku. Juk gervės ir vairalazdė visada yra toje pačioje vietoje, tad vieną kartą tai įsidėmėjus, vėliau jų nebereikia apgraibomis ieškoti. Į veidą pučiantis vėjas nurodo jo kryptį.

Po kelių mėnesių H.Dekkeris tapo tikru buriuotoju. Nusipirko ir 7 metrų ilgio šliupą, kurį pavadino „Dark Star“ („Juodoji žvaigždė“). Tada dar niekas nenutuokė, kad aklas buriuotojas rengiasi neįprastai kelionei.

Viskas paaiškėjo, kai 1983 m. liepos 27 d. H.Dekkeris sėdo į savo nedidelę ne pirmos jaunystės jachtą ir išplaukė iš San Francisko uosto. Išplaukė vienas, be įgulos, tikėdamasis laimingai pasiekti Havajų salas, kur jis anksčiau gyveno. Dabar jis galėjo pasitikėti tik savo jėgomis ir specialiai šiai kelionei paruošta jachta.

Aklo buriuotojo „sufleriai“

Aklam buriuotojui svarbiausia buvo apsirūpinti įvairiais prietaisais, kurie plaukimo metu jam „pasufleruotų“ kaip valdyti burlaivį.

Specialus radijo aparatas su rėmine antena gaudė amerikiečių radijo navigacinės sistemos „Loran-C“ garsinius signalus. Pagal juos jūreiviai orientuojasi vandenyne ir pasirenka reikiamą plaukimo kryptį. Jis taip pat turėjo „kalbantį laikrodį“, kuris, jį įjungus, balsu pranešdavo laiką pagal Grinvičą.

Jūrlapiuose kelionės maršrutą žymėjo apčiuopiami iškilimai, kaip Brailio rašte. Panašiai galima buvo patikrinti ir kompaso rodmenis. Paprastame magnetofone H. Dekkeris buvo įsirašęs duomenis apie ilgumą ir platumą, priklausomai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo laiko.

Šie „sufleriai“ turėjo padėti aklam buriuotojui nepasiklysti vandenyne. Blogiausiam atvejui jis turėjo nedidelį radijo siųstuvą, veikiantį 40 jūrmylių spinduliu.

Įrodė, kad tai įmanoma

Ilga kelionė per Ramųjį vandenyną prasidėjo sklandžiai. Visi prietaisai veikė, pūtė palankūs vėjai, bangos nesišiaušė. Bet nuplaukus beveik pusę kelio, „Dark Star“ užklupo žiauri audra. Kai orai kiek aprimo, buriuotojas aptiko, kad radijo navigacinė aparatūra nebeveikia. Paaiškėjo, kad ir burių įrangą audra apgadino.

Gerai, kad nenukentėjo kompasas ir jūrlapiai, veikė magnetofonas su koordinačių įrašais. Visa laimė, kad H.Dekkerio akys dar sugebėjo kaip per užtamsintą stiklą matyti kada pateka ir nusileidžia saulė. Kai virš horizonto pasirodydavo dangaus šviesulys, buriuotojas pažymėdavo laiką, o tada iš anksto į magnetofoną įrašytas balsas pranešdavo jam jachtos buvimo vietą. Orientuodamasis pagal kompasą ir jūrlapius, H.Dekkeris nukreipdavo savo burlaivį reikiama kryptimi.

Išsiųstas jo pasitikti lėktuvas, H.Dekkerio jachtą aptiko už 65 mylių nuo Oahu salos Havajų archipelage. Kitą rytą buriuotojas priplaukė prie kranto, nukrypęs tik per 16 mylių nuo tos vietos, į kurią planavo atvykti. Per 23 dienas aklas buriuotojas nuplaukė 2376 mylias. „Man pasisekė įrodyti, kad ir žmonėms, turintiems tokią negalią, kaip mano, įmanomas aktyvus gyvenimo būdas“ – vėliau ne kartą sakė H.Dekkeris

Pavyzdys įkvėpė

Baigęs rizikingą kelionę, H.Dekkeris vėl apsigyveno Havajuose ir toliau buriavo. Po kelerių metų jis organizavo vienišų buriuotojų lenktynes tarp Pietų Kalifornijos ir Havajų. Jose dalyvavo ir jis pats su nauja jachta „Outta sight“. H.Dekkeris buvo trečias tarp 18 šios regatos dalyvių. Vėliau jis nusipirko dar vieną jachtą „Quest“ („Ieškojimas“) ir ruošėsi su ja plaukti per Atlantą iki Plimuto. 1993 m., prieš pat startą, rėmėjai nutarė, kad ši kelionė pernelyg pavojinga 58 metų aklam buriuotojui, ir atkalbėjo jį nuo to sumanymo.

H.Dekkerio pavyzdys įkvėpė ir kitus akluosius bei silpnaregius pamėgti buriavimo sportą. Augant tokių buriuotojų skaičiui, ypač JAV, kūrėsi jų jachtklubai, kuriuose neregiai buvo apmokomi buriavimo pagrindų, pritaikoma jų poreikiams reikalinga burlaivių įranga, ieškoma rėmėjų. Pradėta rengti regėjimo negalią turinčių buriuotojų varžybas. Jos jau vyko Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Anglijoje, Italijoje, JAV.

1994 m. buvo įkurta Blind Sailing International, kuri remia sutrikusio regėjimo buriuotojus, skatina jų veiklą, padeda dalintis patirtimi, organizuoja tarptautinius buriavimo čempionatus ir kt. Šios organizacijos centras šiuo metu yra įsikūręs Naujosios Zelandijos Oklendo mieste.

Pagal paskutinę informaciją, kurią pavyko rasti, prieš keletą metų H.Dekkeris gyveno Floridoje Atlanto vandenyno pakrantėje. Esą kalbėjęs, kad dėl amžiaus jau nebesiryžta tolimiems plaukiojimams.