Kaip atsitiko, kad grynakraujis žemaitis iš Kretingos, gražiausią sportinės karjeros laiką praleidęs Kaune, įleido šaknis Vilniuje? Linas, per 35-erius gyvenimo metus išmaišęs ne tik Lietuvą, bet ir Europą, išgirdęs šį paradoksalų pastebėjimą, susimąstė.

"Visi pokyčiai susiklostė natūraliai. Sostinėje apsistojau su šeima, kai grįžau iš užsienių. Pakvietė Vilniaus "Žalgiris". Po kelių sėkmingų metų su vilniečiais užsivilkau Klaipėdos "Atlanto" marškinėlius. Pajūryje visada jaučiausi savas. Tada "Atlantui" vadovavo Konstantinas Sarsanija (buvęs treneris ir verslininkas iš Rusijos, mirė 2017 m. – aut. past.). Buvo visai kitos perspektyvos, gyvenimo ir darbo sąlygos. Šalia – gimtoji Kretinga. Tad gyvenau pas tėvus, o šeimynos judinti jau nebesinorėjo. Kaip ir dabar, grįžus į Kauną", – pasakojo futbolininkas.

L.Pilibaitis – vienas tituluočiausių A lygos žaidėjų, Lietuvos nacionalinėje rinktinėje sužaidęs beveik tris dešimtis mačų. Šešis kartus Lietuvos čempionas, tiek pat kartų šalies taurės laimėtojas, septynių Supertaurių savininkas. Be to, saugas ne vieną sezoną demonstravo meistriškumą Škotijos, Vengrijos ir Rumunijos lygose, o 2013-aisiais nuskynė Vengrijos čempionato auksą.

Karjeros pradžioje Linas skaičiavo titulus su FBK "Kaunas" komanda, o jo įvartis į legendinės "Glasgow Rangers" ekipos vartus perrašė Lietuvos futbolo istoriją, pirmą sykį mūsų šalies komandą išvesdamas į paskutinį Čempionų lygos atrankos etapą. Nuo tos akimirkos prabėgo daugiau nei dešimtmetis, bet saugas ir toliau džiugina sirgalius savo kūryba aikštėje – sumaniu dirigavimu žalgiriečių atakoms, rezultatyviais perdavimais bei svarbiais įvarčiais. "Kauno Žalgirio" ekipoje veteranas pradėjo jau trečią sezoną.

– Ar nepabosta gyvenant Vilniuje kasdien sukti šimtus kilometrų pirmyn ir atgal į treniruotes bei iš jų? O gal jūs toks pats lenktynininkas, koks buvo tuometis Lietuvos rinktinės puolėjas Robertas Poškus, kuriam iš gimtosios Klaipėdos pasiekti Vilnių pakakdavo geros valandos?

– Ne, greitis – ne man. Mes su keliais komandos draugais, kurie taip pat gyvena Vilniuje, važinėjame ramiai. Be to, tas atstumas nėra toks jau didelis. Įsėdi į automobilį, pasišneki, išgeri kavos ir, žiūrėk, jau Kaune. Nors nesu didelis žinovas, automobilis mano gyvenime užima svarbią vietą, nes jame praleidžiu labai daug laiko. Kiekvieną mėnesį susuku tūkstančius kilometrų.

– Šis sezonas turbūt pats keisčiausias per visą istoriją. Po žiemos atostogų du mėnesius intensyviai liejote prakaitą rengdamiesi A lygos čempionatui. Tuomet sužaidėte pirmo turo mačą ir vėl – du mėnesiai priverstinių atostogų. Dabar vėl turite kopti į sportinės formos viršūnę. Turbūt tokie kalendoriaus ypatumai labai apsunkina užsibrėžtų tikslų siekimą?

– Nėra lengva, bet stengiamės prisitaikyti. Labai padeda profesionalus klubo trenerių ir fizinio rengimo specialistų darbas. Prisižiūrime ir patys. Taip, kol kas tų taškų mūsų komandos kraityje nėra daug (po keturių turų 6 tšk. – aut. past,), bet žaidimo kreivė kyla. Objektyviai vertinant, pergalės nenusipelnėme tik per dvikovą išvykoje su čempione Marijampolės "Sūduva". Visus kitus mačus galėjome laimėti. Vilniaus "Riterius" ir "Panevėžį" įveikėme, o su Vilniaus "Žalgiriu" buvo lygi kova, sėkmės svarstyklės galėjo pakrypti ir į mūsų pusę.

– Futbolas Lietuvoje vis randa naują sostinę. Kurį laiką aukščiausioje lygoje karaliavo Klaipėda, Mažeikiai, Šiauliai, Kaunas, vėliau Panevėžys, Vilnius, o pastaraisiais metais vėliavą perėmė Marijampolė. Kiek realu šiemet jūsų ekipai, po daugelio metų pertraukos, sugrįžti ant prizininkų pakylos?

– Šiemet lyga yra labai kukli – tik šešios ekipos, bet dėl to konkurencija netapo mažesnė. Pretendentų į medalius yra ne vienas, todėl kiekvienų rungtynių kaina labai didelė. Kol kas tarp realiausių kandidatų į prizininkus esame ir mes.

– Geriausiems Lietuvos klubams svarbiausias sezono momentas – startai Europos taurių turnyruose. Pernai Europos lygos atrankos varžybose užkliuvote už pirmo barjero. Šiemet žalgiriečių kartelė turėtų kilti aukščiau?

– Jokios abejonės! Norime eliminuoti bent vieną varžovą. Labai daug kas priklausys nuo burtų – kokie priešininkai mums teks. Tačiau mes patys jaučiamės per tuos metus gerokai paūgėję. Turime nemažai patyrusių lietuvių, prisidėjo keli pajėgūs legionieriai, subrendo mūsų jaunimas. Tad natūralu, kad ir Europoje norime kilti aukščiau.

– Savo karjeros pradžioje buvote laikomas vienu perspektyviausių 1985-ųjų gimimo kartos futbolininku, žaisdavote puolėju ir tuntais mušdavote įvarčius į Lietuvos jaunių, jaunimo rinktinių priešininkų vartus. Tačiau dar ryškiau atsiskleidėte tapęs vidurio saugu, organizuojančiu žaidimą. Kaip įvyko ši transformacija?

– Vyrų futbole debiutavau būdamas atakuojantis žaidėjas. Kai išvykau į Škotiją, Edinburgo "Hearts" klubą, mane perstūmė į vidurio saugus. Vėliau, grįžus į FBK "Kaunas" ekipą, treneris Jose Couceiro mane bandė net krašto saugo pozicijoje. Man visur patiko, bet, persikėlęs į Vengriją, jau tapau tikru atraminiu saugu. Nors ir ten teko pažaisti ir krašto saugu, ir krašto gynėju. Sakyčiau, kad pasisėmiau vertingos patirties, kuri praverčia ir dabar.

– Vengrijoje praleidote beveik penkerius metus. Kuo ši šalis jums taip patiko?

– Daug kuo. Vengrijoje gero lygio futbolas, šiltas klimatas. Kai gyvenau Dėre (keturis metus žaidė ETO klube – aut. past.), laisvalaikiu nuvažiuodavome ir į Budapeštą, ir į Bratislavą, ir į Vieną. Viskas buvo šalia. Ne sykį aplankėme europinius didmiesčius, kur tikrai yra ką pamatyti, o kartais smagu tiesiog išgerti kavos vietos kavinukėje. Pasibaigus sutarčiai, vengrai vėl siūlė ilgalaikę sutartį trims ar daugiau metų, bet, pasikeitus aplinkybėms, buvau paskolintas kitai Vengrijos komandai, o vėliau jau pats nusprendžiau grįžti namo. Juolab kad ir sąlygas čia pasiūlė geras.

– Jums teko savo akimis išvysti Lietuvos futbolo aukso amžių, kai portugalo J.Couceiro treniruojamas Kauno klubas dėl jūsų įvarčio iš Čempionų lygos išmetė legendinius Škotijos čempioną "Glasgow Rangers", o Lietuvos rinktinė išvykoje 3:0 sutriuškino galingą Rumunijos rinktinę, namuose patiesė pajėgias Austrijos (2:0), Serbijos (2:1) ekipas. Dabar apie tokius rezultatus nedrįstame net svajoti. Kodėl Lietuvos futbolas nugrimzdo į dugną?

– Tai labai plati tema, pradedant sisteminiais futbolo valdžios sprendimais, šalies politikų požiūriu. Pažiūrėkite, kad ir į nacionalinio stadiono statybų epopėją. Pasikeitė ir futbolininkų kartos. Dabartiniai vaikai turi visas galimybes, bet neturi noro jomis naudotis. Sėdi palinkę prie kompiuterių ir jiems nereikia jokio sporto. Žinoma, yra ir išimčių, ir gabaus jaunimo, bet to per maža. Mano karta užaugo ant asfalto, be ypatingų sąlygų, bet turėjo labai daug noro ir meilės futbolui. Sakau: atsakymų reikia ieškoti giliau. Jei sprendimas būtų paprastas, jis jau būtų priimtas.

L.Pilibaitis (kairėje) žaidė ir prieš garsųjį prancūzą K.Benzema. (Scanpix nuotr.)

– Galbūt prie Lietuvos futbolo atgimimo dar prisidėsite ir kaip treneris. Teko girdėti, kad baigėte UEFA trenerių kursus…

– Baiginėju kursus UEFA B licencijai gauti. Tokia mintis kilo dar prieš porą metų, bet kaip bus ateityje – tikrai nežinau. Neatmetu galimybės išbandyti save ir prie komandos vairo.

– Aikštėje išsiskiriate ne tik brandžiu, racionaliu žaidimu, bet ir vešlia barzda. Prieš daugelį metų mano kalbintas legendinis krepšininkas Raimundas Čivilis prisipažino, kad įspūdingą barzdą užsiaugino ne dėl įvaizdžio, o todėl, kad buvo alergiškas ir po skutimosi jam išberdavo odą. Ar ir jūsų argumentai panašūs?

– Aš tiesiog norėjau pakeisti įvaizdį. Be barzdos atrodau beveik vaikas, tad norėjosi solidumo. Visgi aš – ne tik futbolininkas, bet ir daugiavaikis tėvas (juokiasi).

– Su žmona Lina auginate tris dukras – Emiliją, Lėją ir Eleną. Turbūt nelengva derinti profesionalaus sportininko ir didelės šeimos galvos pareigas?

– Visi nuopelnai tenka žmonai. Lina laiko visus namų kampus. Dabar jai jau gerokai lengviau, nes dukrelės paaugusios, o ir aš visada šalia. Bet buvo metų, kai gyvenau užsienyje, o ji su dukrytėmis – Lietuvoje. Jos atvykdavo pas mane, bet iš esmės visi rūpesčiai guldavo ant žmonos pečių. Nerandu net žodžių, kad jai išreikščiau dėkingumą. Ne veltui mes kartu – jau beveik penkiolika metų.