A. Skarbalius apie LFF prezidento postą: niekada nesakyk niekada

Jis neslepia, kad gali atsitikti taip, jog trenerio karjeroje darys pertrauką. „Minčių apie tai, ką veiksiu, visada buvo. Turiu projektų, dėl to nežinau, ar daugiau dėmesio skirsiu jiems, ar vis tik liksiu prie treniravimo. Yra projektų, kur vienas nespėju, tad turiu apsispręsti, ar plėstis, ar priimti darbuotojus, ar likti be treniravimo ir viską daryti pačiam. Esu apsisprendimo kely“, – pokalbį su futbolas.lt pradėjo niekada žodžių į vatą nevyniojęs A. Skarbalius.

– Sakykite, ar įsivaizduojate, kad tas kelias galėtų nuvesti, pavyzdžiui, iki LFF prezidento posto?

– Niekada nesakyk niekada, bet politiniams postams neturiu nei siekio, nei noro, nei poreikio. Federacijos veikloje, šiaip ar taip, aš dalyvauju – esu techniniame padalinyje, prisidedu žiniomis ir siekiame bendro tikslo. Apskritai noriu pažymėti, kad atėjus Edvinui (Eimontui), situacija visiškai pasikeitė.

Futbolo visuomenė tapo daug atviresnė. Ir nors dabar vykdomasis komitetas gavo daugiau galių, tačiau pats komitetas tapo didesnis. O tai yra labai svarbu. Daugiau žmonių priims sprendimus – daugiau žmonių dalinsis atsakomybe.

– Ką Lietuvos futbolas gali laimėti iš to prieš mėnesį vykusio sujudimo?

– Mums labai svarbu, kad futbolo virtuvė turėtų aiškią hierarchiją. Todėl privalome įtraukti kuo didesnę dalį futbolo visuomenės ir kuo labiau išgryninti, kas yra kas. Jeigu mes galvojame, kad nereikia įtraukti visų mėgėjų klubų – netraukime. Tačiau pakvieskime į valdžią mėgėjų bendruomenės atstovą. Lygiai taip, kaip profesionalų.

Kuo mažiau virsime savose sultyse – tuo visiems bus geriau. Kitu būdu mes savo virtuvėje tiesiog išsigimstame. Pavyzdžiui, jaunimas. Mes vis dar gyvename pagal sovietų sistemą, kai savivaldybė moka pinigus futbolo mokyklai, o reikalauja tik lankomumo. Už rezultatus treneriai gauna didesnį atlygį. Tai yra didžiausias nuodas, nes prasideda nešvarūs žaidimai.

Nei vienoje demokratinėje šalyje taip nėra. Niekur. Jei jau sportui yra skirtų pinigų, tai už juos tegul pastato valstybė bazes. Kalbu ne tik apie futbolą, o apie visą sportą.

– Grįžtant prie E. Eimonto pasitraukimo. Jūs žinote, kas ten įvyko?

– Kai dalyvauji toje virtuvėje, kažkiek žinai. Pasakysiu taip: nėra dūmų be ugnies. Abi pusės kažką žinojo, kažką darė, kažkuo kaltino. Tačiau Edvinas pasitraukė ir nebeliko kaltinimų nei iš vienos pusės. Gal ir gerai, nes visų tikslas turi būti – geras futbolas. Aš tikrai nemanau, kad vykdomojo komiteto nariai jo nenori. O išsiplėtęs vykdomasis komitetas – tai demokratijos žingsnis.

Dabar svarbu, kad būtų atrenkami kompetetingi specialistai, o ne lojalūs žmonės. Reikia aiškiai įvardinti, ką jie turi padaryti, o tada iš jų reikalauti rezultato.

– Po E. Eimonto pasitraukimo jūs sulaukėte skambučio su pasiūlymu daugiau prisidėti prie LFF veiklos?

– Ne. Tačiau kaip ir minėjau, man politiniai postai nėra svarbūs. Svarbus yra progresas. O jis yra aiškiai matomas. Yra raktiniai indikatoriai, kuriuos gryniname. Tiesiog reikia išlaukti. Iš vaikų mes turime reikalauti, tarkime, išėjimų į atakas. Arba dar kažko, tačiau ne rezultato. Rezultatą mes galime pasiekti vien tik gindamiesi, bet tai niekur nenuves.

Apie rezultatą reikia galvoti, kai ateiname į U-21 rinktinę. Tada ir turime žiūrėti, ar esame konkurencingi, ar ne. Labai svarbu, kad klubai augintų žaidėjus, išvežtų juos į užsienį ir vaikai ten užsikabintų. Štai tada ir gausime atgalinį rezultatą rinktinėje.