Euro 2016 finalas: Lietuvos rinktinės stratego simpatijos – Portugalijai

– Prieš čempionatą bankas „Goldman Sachs“ prognozavo, kad prancūzai turi daugiausiai šansų jį laimėti, antri buvo vokiečiai, o portugalai, berods, penkti. Kai pasiklausiau vieno iš Jūsų interviu, jūs taip pat sakėte, kad prancūzai turėtų patekti į finalą. Ar tikėjotės, kad tokios komandos žais finale ar buvo kokių nors netikėtumų?

– Tikėjausi ar ne, bet didelės nuostabos man nekelia, nes abi komandos, kurios žais finale, manau, tikrai yra vertos to. Nepaisant sunkaus portugalų starto, prancūzai turėjo didelių sunkumų patekti į finalą, tačiau, manau, kad abi komandos ten yra pelnytai. Ir belieka tik laukti to vieno – nugalėtojo.

– Pakalbėkime dar šiek tiek apie pusfinalį, kuriame žaidė Vokietija – Prancūzija. Juk vokiečiai iš tiesų nebuvo silpnesni, ar ne?

– Iš tikrųjų šitose rungtynėse prancūzai kamuolį kontroliavo mažiausiai, lyginant su ankstesnėmis rungtynėmis. Ir mane patį nustebino ta rungtynių eiga, aš tikrai galvojau, kad prancūzai daugiau kontroliuos, bus padėties šeimininkai, rengs daugiau atakų, bet gavosi visiškai atvirkščiai, nors rezultatas to ir nepasako, tačiau futbolas ir yra toks sportas – nenuspėjamas ir tuo žavus.

– O tas 11 metrų baudinys, su juo viskas gerai? Jis būtinai turėjo būti paskirtas ar jis abejotinas, nes dabar pasigirdo tokių kalbų, kad esą galima buvo jo ir neskirti?

– Na, čia turbūt būtų iš tos serijos, kai galima jį skirti, tačiau, jeigu jo nepaskirsi, tai per daug triukšmo nebus. Aš manau, kad tokiose rungtynėse, esant tokiai įtampai, žinant rungtynių svarbą, galbūt tas baudinys ir nebuvo tikrai būtinas.

– Dabar apie tą naująją tvarką dar šiek tiek. 24 komandos, o ne 16 – pasiteisino šita taktika? Taip geriau, ar kai mažiau komandų buvo?

– Aš manyčiau, kad pasiteisino. Vien tas dalykas, kad yra daugiau komandų, jau reiškia, kad bus daugiau rungtynių, daugiau žiūrovams laiko stebėti rungtynes, daugiau komandų, mažesnių šalių komandų turi galimybių patekti, sirgaliai pakeliauti su savo komanda, už ją pasirgti. Aš manau, kad kuo daugiau futbolo, tuo yra geriau.

– Na, štai jūs pradėjote kalbėti apie tas mažesnes šalis, iš tiesų visi skandavo islandus, Velsas, pateko tokios komandos, kaip Šiaurės Airijos, bet mes negalime dėti kablelio ir sakyti Lietuva. Kokia tikimybė ten Lietuvą išvysti, ko mums trūksta?

– Na, tikrai taip neatsitiko, kad islandai atsidūrė ten šiaip sau, nieko nepadarę. Visi žino apie islandų ekonominę krizę, kuri įvyko 2008 metais, ir net tai nesustabdė Islandijos valstybės statyti stadionus, maniežus, rengti futbolininkus, juos siųsti į geresnius čempionatus, nes nė vienas Islandijos rinktinės futbolininkas nežaidžia vietiniame čempionate.

Tikrai jie padarė daug darbo, kad ta komanda atsidurtų Europos čempionate. Ko mums trūksta? Manau, kad, girdint tokius politikų pasisakymus, kad iš pradžių reikia, kad atvažiuotų kažkokios stiprios rinktinės ar stiprūs klubai ir tada mes pradėsime statyti stadionus, tai jie niekada neatvažiuos, nes jiems nebus čia ką veikti, nebus kur žaisti, net tų draugiškų rungtynių nebus kur sužaisti, nes nėra tinkamų stadionų. Tos rinktinės, kurios atvažiuoja ir paskui rengia reportažus anekdotinius apie mūsų šalies futbolą... Tai yra gėda šaliai, nes mes, ko gero, liekam vienintelė šalis, kuri neturi normalaus stadiono. Tokios šalys kaip Albanija, Bangladešas, kurios neturėjo stadiono, dabar jau turi keletą.

– Ir dar taip simboliška, kad tuo metu, kai Prancūzijoje žaidžia geriausi Europos futbolininkai, mūsų „Žalgirio“ stadioną griauna buldozeris. Ir čia jau Jūsų Federacija viena būtų bejėgė, čia reikia valstybės požiūrio, kitaip nieko nebus?

– Be abejo, aš nežinau šalies, kur federacija sugebėtų pasistatyti stadioną be valstybės paramos.

– Bet mūsų federacija išgelbėjo stadioną Vilniuje, nes ir to būtų nelikę, aš taip suprantu?

– Tikrai taip. Nežinau, kur dabar žaistume, aš girdėjau, kad Europos atrankos rungtynės jau buvo planuojamos Minske. Ta tema jau daug yra kalbėta ir labai gaila, kad reikalai nejuda iš vietos. Be abejo, čia reikia vyriausybės, valstybės, vadovaujančių žmonių paramos ir dėmesio.

– Sugrįžkime į čempionatą ir finalą, kurio sekmadienio vakare visi laukia. Jūs žaidėte ir vienoje, ir kitoje valstybėje – ir Portugalijoje, ir Prancūzijoje. Neabejoju, kad žinote, kaip atrodo jų futbolas. Koks bus rezultatas, Jūsų manymu, ir kas bus naujieji Europos čempionai?

– Na, jeigu jau klausyti širdies, galbūt aš labiau palaikau Portugaliją, nes jos sudėtyje dar yra trys futbolininkai, su kuriais man teko žaisti. Prancūzijos rinktinėje beliko tik vienas vartininkas, su kuriuo mes žaidėme Nicos klube. Ir, aišku, tie metai praleisti Portugalijoje mano simpatijas lemtų jų pusei. Manau, kad komandos tikrai bus labai atsargios ir nenorės pirmos praleisti įvarčio, kad neatsitiktų taip, kad finalai dažnai būna iki pirmo įvarčio.