"Iš vienos pusės, tai neabejotinai sunkus laikas ir man asmeniškai, ir ministerijos kolektyvui. Kita vertus, tai įtempto darbo laikas, kai reikia priimti labai svarbius sprendimus", – interviu dienraščiui sakė teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

Ketvirtadienį ministras buvo iškviestas į susitikimą su Prezidente Dalia Grybauskaite. Nes jau kelintą savaitę nerimsta skandalas dėl to, kad R.Šimašiaus vadovaujamos Teisingumo ministerijos pareigūnai oficialiajai Baltarusijos valdžiai perdavė tos šalies žmogaus teisių gynimo organizacijos "Vesna" lyderio Alesio Beliackio Lietuvoje esančių banko sąskaitų duomenis. Rugpjūčio pradžioje A.Beliackis, įtarus mokesčių slėpimu, buvo suimtas.

– Prezidentė pabrėžė, kad turite griežtai ir nedelsdamas įvertinti informaciją Baltarusijai perdavusių Teisingumo ministerijos pareigūnų atsakomybę. Jūs pats minėjote, kad trys žmonės bus nubausti.

– Išsiaiškinome, kad trys žmonės pasirašė dokumentus. Tai ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė, taip pat šio departamento Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja ir šio skyriaus vyresnioji specialistė. Su departamento vadove kalbėjomės ir anksčiau. Ji labai rimtai vertina šį nesusipratimą – manyčiau, kad tai yra nesusipratimas. Sugrįžęs iš prezidentūros radau jos prašymą atleisti iš darbo. Tą prašymą patenkinau. Nuo pirmadienio ji ministerijoje nedirbs.

Ši situacija – dviprasmiška. Dar reikia daug ką aiškintis ir net nežinau, ar tikrai tas žmogus turėjo netekti darbo. Bet kokiu atveju gerbiu tą apsisprendimą. Tikrai nenorėčiau sakyti, kad tie žmonės būtinai turi būti nubausti – tam ir reikia tyrimo, kad būtų galima tiksliai įvertinti, iš tikrųjų jie kalti ar ne.

– Tarptautinės teisės departamento direktorės A.Bernotienės vyras turi verslo interesų Baltarusijoje. Ar į šią aplinkybę, jūsų nuomone, verta atsižvelgti?

– Tai paaiškėjo kiek vėliau. Jos vyras yra advokatų kontoros partneris, o ta kontora turi savo padalinį Baltarusijoje. Nesu tikras, ar tai turėjo būti nurodyta viešųjų ir privačiųjų interesų deklaracijoje. Kita vertus, net menkiausios dingsties neturiu, kad tai galėjo daryti įtaką šiai istorijai. Lietuvos vyriausiosios tarnybinės etikos komisija atsakys į šiuos klausimus. Seimo narys Saulius Stoma kreipėsi į komisiją, kad ta aplinkybė būtų ištirta.

18 metų veikia teisinės pagalbos sutartis. Iki šių metų nebuvo jokio signalo, kad ji naudojama netinkamai. Bet akivaizdu, kad 18 metų gyvenome ant tiksinčios bombos arba 18 metų ta spraga egzistavo, bet visu savo nepalankumu atsiskleidė būtent šį kartą.

– Šis skandalas – didžioji politika ar valdininkų žioplumas?

– Yra abiejų aspektų. Manau, duomenys buvo atiduoti dėl neapsižiūrėjimo, apmaudžios klaidos. Galima tai pavadinti ir žioplumu. Lietuvoje iš to jau daroma didžioji politika. Kiek mačiau interpretacijų Baltarusijos žiniasklaidoje, tai bandoma pateikti kaip didžiosios politikos dalyką. Dėl to lieka tik apgailestauti.

– Oficialioji Baltarusijos valdžia žmogaus teisių gynėjus kaltina finansiniais nusikaltimais. Kaip jūs dėl to jaučiatės?

– Blogai jaučiuosi. Norėčiau būti tikras, kad tie duomenys nebus panaudoti prieš juos kaip žmogaus teisių aktyvistus. Deja, tuo tikras negaliu būti. Viskas vyksta atvirkščiai. Suprantu tų žmonių, kurie gina žmogaus teises Baltarusijoje, pasipiktinimą. Pats esu pasipiktinęs, kad tokie duomenys naudojami kaip politinės kovos įrankis. Tai, kad Lietuva juos atidavė Baltarusijai, mums garbės nedaro.

– Vis dėlto kaip nutiko, kad Teisingumo ministerija pateikė duomenis oficialiajai Baltarusijai apie tos šalies opozicijos veikėjo finansus? Gal tai buvo specialus užsakymas?

– Nenorėčiau spekuliuoti, tai buvo specialus užsakymas ar ne. Galiu atsakyti už savo veiksmus ir, kiek galiu pasitikėti, už kolegų – ministerijos vadovybės. Poną A.Beliackį dabar žino visa Lietuva. Jeigu kiekvienas savęs paklaustume, ar žinojome šią pavardę, ar ji mums ką nors sakė iki šio nesusipratimo, netgi neabejoju, kad 99,99 proc. Lietuvos žmonių ir netgi užsienio politikos specialistų pasakytų, kad jo nežinojo.

Baltarusijos prašymas buvo vykdomas pagal įprastas taisykles teikiant teisinę pagalbą užsienio valstybėms. Per metus Teisingumo ministerija patenkina apie 5 tūkst. teisinės pagalbos prašymų, iš kurių 400–500 būna iš Baltarusijos. Tam tikra prasme tai – rutina, ir Baltarusijos žmogaus teisių gynėjas A.Beliackis nebuvo identifikuotas kaip išskirtinis. Todėl ir įvyko šis nesusipratimas. Tada pagrįstai galima kelti klausimą, ar nebuvo kieno nors klaidos šį prašymą traktuoti kaip įprastą, o ne kaip išskirtinį? Lieka tik apgailestauti, kad iš jokių institucijų – saugumo ar besidominčių užsienio politika – nebuvo gauta jokių perspėjimų, kad Baltarusijos prašymus reikėtų traktuoti atsargiau.

– O kaip išsiaiškinti, kurio žmogaus finansų duomenis pateikti jo šaliai galima, o kurio – ne?

– Tai sunkus klausimas. Paaiškėjo, kad daugelis institucijų į jį negali lengvai atsakyti. Darbo grupė, sudaryta iš Teisingumo, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų ministerijų, Valstybės saugumo departamento specialistų, jau baigia savo darbą ir kitos savaitės pradžioje turėtų pateikti išvadas, kokias procedūras Lietuvoje reikėtų įdiegti, kad būtų atskirti pelai nuo grūdų: kad vyktų normalus bendradarbiavimas kriminalinėse, civilinėse bylose, kaip užtikrinti, kad žmogaus duomenys nebūtų panaudojami politiniam susidorojimui. Duomenų teikimas Baltarusijai bus atnaujintas tik tada, kai būsime įsitikinę, kad jie nebus naudojami žmogaus politiniam susidorojimui.

– Lenkijoje dėl šios istorijos du prokurorai neteko darbo.

– Mano žiniomis, Lietuvoje ir Lenkijoje duomenys buvo atiduoti skirtingomis aplinkybėmis. Lenkijos prokurorai, kaip teigia tos šalies pareigūnai, tuos duomenis atidavė netgi turėdami Užsienio reikalų ministerijos įspėjimus, kad šias asmuo yra žmogaus teisių gynėjas. Lietuvoje tokių įspėjimų nebuvo.

– Vis dėlto kaip nutiko, kad Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijos šioje istorijoje nesusikalbėjo?

– Kovo mėnesį buvo paprašyta tų duomenų ir mėnesio pabaigoje jie buvo atiduoti. Užsienio reikalų ministerijos įspėjimas, detalesnis šios situacijos įvertinimas buvo pateiktas birželio 21 d. Gavus įspėjimą telefonu iš karto buvo padarytos rimtos išvados ir dėl kitų galimų atvejų. Tai, kad Teisingumo ministerija to klausimo nederino su Užsienio reikalų ministerija, buvo įprasta praktika teikiant tokią pagalbą.

– Tai pirmas toks šaltas politinis dušas, toks tarptautinis skandalas jūsų darbe?

– Ši istorija, be jokios abejonės, – tam tikras politinis dušas. Puikiai suvokiu, kad tai labai reikšmingas įvykis ir Lietuvos vidaus, ir užsienio politikai. Aišku, kad man tai yra rimtas išbandymas.

– Jūsų – teisininko kvalifikacija, žinios turbūt padeda į šį įvykį žvelgti giliau, profesionalo akimis, padeda iš jos kapstytis?

– Be abejonės, teisininko kvalifikacija man padeda, bet šiuo atveju aš atlieku politiko vaidmenį ir šį įvykį vertinu kaip politikas. Kaip teisininkas niekaip nesu sudalyvavęs toje istorijoje – nei pasirašęs, nei vertinęs, nei žiūrėjęs, nei analizavęs.

– Kaip matote tolesnę savo politinę karjerą? Ar dalyvausite kitais metais vyksiančiuose Seimo rinkimuose?

– Politikoje nesu naujokas: esu dvi kadencijas ir Vilniaus miesto savivaldybės taryboje atbuvęs, ir liberalų veikloje 19 metų dalyvauju. Neplanuoju dalyvauti rinkimuose vienmandatėje apylinkėje, sąrašo gale galbūt ir figūruosiu. Bet rimtų ambicijų patekti dirbti į Seimą neturiu.

– Kas jus palaiko šioje sunkioje situacijoje?

– Žmona, vaikai, nors jie ir maži – 10, 5 ir 2 metų, bet jaučia tėtės susirūpinimą, tėvai, kiti artimieji. Už žmonos ir vaikų palaikymą ir supratimą, kad nesu nieko blogo padaręs, kad dirbu šiame darbe Lietuvos labui, negali būti nieko geriau. "Mes tavim pasitikime ir laikykis", – tai jų žodžiai.

Taip pat palaiko nemažai kolegų teisininkų, kurie stebi situaciją, ją vertina ir geba atskirti, kur yra tikros problemos, o kur iš jų daromi burbulai.

– Ar pratęsite atostogas?

– Bijau, kad šią vasarą atostogos galutinai baigėsi. Bet tikiuosi, kad tai ne paskutinės atostogos mano gyvenime. Atostogauju Lietuvos kaime, visą laiką savo sodyboje.