Masinės daugiabučių renovacijos kontūrai pagal ministrą V. Mazuronį

Aplinkos ministras, architekto išsilavinimą turintis Valentinas Mazuronis, piešia šviesią masinės daugiabučių renovacijos ateitį. Jis sako, kad tie, kurie nenori renovuotis, sulauks ir bausmių.

– Vyriausybės programoje labai abstrakčiai kalbama apie naująjį renovacijos modelį. Tiesiog skelbiama, kad ji vyks. O senoji programa bus stabdoma?

– Ne, mes nestabdysime esamos programos. Šiuo metu paduoti pareiškimai, man regis, maždaug dėl 300 daugiabučių. Kas norės ir toliau pagal senąją tvarką renovuotis, galės tai daryti.

Bet pati ta tvarka, man regis, neefektyvi. Taigi mes siūlysime ir kitą sistemą. Dabartinė netinkama, nes sprendimus priima namo bendruomenė, o valstybė jiems tik padeda, dengia dalį išlaidų ir panašiai. Mūsų siūlomoje naujoje sistemoje tas pats principas bus apverstas aukštyn kojomis: valstybė užsiims renovavimu, organizavimu, kreditų ėmimu, paties proceso organizavimu, o žmogus turės padėti būtent valstybei.

Pirma, jis turėtų sutikti ir leisti atlikti tą renovaciją. Antra, sutikti, kad tam tikrą laiko tarpą, sakykime, gal 10 ar 15 metų, jis už suvartotos šilumos kiekį mokėtų 10–20 proc. mažiau, nei moka dabar.

– Detalizuokite, kokia čia logika.

– Galiu pasakyti ūkiškai. Skaičiai – pavyzdiniai. Jeigu jūsų butui apšildyti dabar reikia 100 kilovatvalandžių šiluminės energijos, tai po renovacijos ta valstybinė institucija, – mes ją įsteigsime, – kai ji įvykdo tą renovaciją, po renovacijos jūsų butui apšildyti, sakykim, reikės 50 kilovatvalandžių, o jūs mokėsite už 90 kilovatvalandžių. Tai yra jūs mokėsite 10 kilovatvalandžių mažiau negu tuo atveju, jeigu nieko nedarytumėte, jei nerenovuotumėte. Bet tas mokėjimas už 40 kilovatvalandžių eis kreditui grąžinti – valstybinei įmonei.

– Kada jūs tą procesą pradėsite, kaip jis vyks? Kada atsiras tos naujos institucijos?

– Valstybinės institucijos jau yra. Yra, pavyzdžiui, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra, gal kokią nors kitokią schemą sugalvosime. Esmė ta, kad mes galėsime planuoti konkrečių renovacijų skaičių, kelti uždavinius ir siekti realių rezultatų.

Be to, šituo keliu eidami mes turėsime žmonių, kurie profesionaliai užsiima visu renovacijos procesu – ir technine priežiūra, ir visais kitais dalykais.

Šiandien, kai atiduodame šį dalyką bendrijų vadovams, namų pirmininkams, nieko neišeina. Juk jie pirmąkart gyvenime su tuo susiduria. Taip pat manau, kad šis procesas turėtų vykti tokiu kvartalų principu. Bet kvartalų principas nereiškia, kad vienu metu visas mikrorajonas bus renovuotas.

– Ir kaip būtų atsirenkama, ką renovuoti, kam teikti pirmenybę? Skelbiama, kad renovacijos reikia 20 tūkst. daugiabučių.

– Atsirinktume taip: pradėtume nuo energetiškai labiausiai pažeidžiamų statinių. Mes siūlysime ir Šilumos įstatymo pakeitimą. Kurie pastatai daugiausia šildo orą, tų pirmiausia ir imsimės.

Šiandien tai puikiai žino visi šilumos tinklai, nes užtenka pažiūrėti į sąskaitas ir tada viskas puikiai matyti.

Yra tam tikra metodika. Sakykim, gali kilti klausimas – o kiek kilovatvalandžių reikia mano butui apšildyti? Juk kiekvieną mėnesį būna vis kitaip. Taigi, pagal tą metodiką imtume 3–4 metų sąskaitas, išvestume vidurkį ir tai būtų atspirties taškas.

Galime galvoti ir apie statybos metus kaip atskaitos tašką, bet geriausia žiūrėti pagal šilumos sunaudojimo mastą. O realiai – pagal apmokamas sąskaitas.

– Kas bus, jei gyventojams toks renovacijos modelis netiks? Kaip juos įtikinsite renovuotis? Kaip matėme, tai ir yra visa problema.

– Manau, šiuo atveju mes, valstybė, turėsime sukurti ekonominio motyvavimo sistemą. Aš, pavyzdžiui, svarstau, kad jeigu atrenkame tuos namus, nuo kurių pradedame, – tarkime, tris namus, – visiems gyventojams siūlome daryti tokiomis sąlygomis renovaciją ir gyventojai atsisako, – tai jeigu jie gauna kompensaciją už šildymą, ji turėtų būti sustabdyta. Jei renovuojasi, ji lieka, ir už šildymą mažiau reikia mokėti. Bet jeigu gyventojas piktybiškai nenori renovuotis, tuomet kodėl valstybė jį turi remti?

– Kaip suprantu, renovacija bus susieta su būstu, ne su asmeniu?

– Taip, fizinis asmuo neprisiima jokios rizikos. Kaip veiks visa paskatos sistema, mums dar reikia susidėlioti, sužiūrėti, kiek valstybė rems neatlygintinai, kiek padengs išlaidų. Reikės tuos dalykus nustatyti. Bet taip, kreditas bus susiejamas ne su asmeniu, kaip yra dabar. Juk žmonės sako: „Aš tiek negyvensiu, kiek reikės mokėti.“ Kreditas bus susiejamas su butu. Taigi tą butą bus galima laisvai parduoti ir tas, kuris pirks, žinos sąlygas – kad per šilumos kiekį išmoki tuos pasiimtus kreditus.

Bet esmė – kreditas nesusietas nei su dabartiniu savininku, nei su tuo, kuris butą pirks.

– Ar šiam naujam renovacijos planui neprirūks pinigų? Žinia, renovacijos fonduose yra apie 700 mln. litų. Tai neatrodo labai daug, nes visai renovacijai reikia milijardų?

– Taip, tokie pinigai skirti būtent renovacijos programoms. Dėl to, kad mes renovuosime pagal kitą modelį, jų nesumažės ir jie bus naudojami, jei matysime, kad sugebame „išsukti“ tą visą programą, kaip aš dabar įsivaizduoju. Nes per praėjusius metus baigti gal tik kokie šeši namai. Tad jeigu mes „išsuksime“ per šiuos metus, – tegu bus keli šimtai namų, – per kitus dar kiek nors, jei matysime, kad tų pinigų trūksta, ieškosime šaltinių.

Bet reikia atminti: dalis pinigų grįžta, jie turėtų suktis ratu. Taip, pradžioje reiktų didesnių sumų. Jei matysime, kad tie 700 mln. litų senka ir jų trūksta, mes esame preliminariai pasikonsultavę – imtume iš europinių pinigų: klimato kaitos ir kitų fondų galima atrasti. Manau, mes atrasime lėšų iš europinių pinigų šitiems reikalams.

– Kas bus, jei nesiseks?

– Pirma, tai ir yra realios energetinės nepriklausomybės programa. Jei visus namus renovuojame, mums pusės perkamų dujų nebereiks. Tai čia esmė, tai yra valstybės interesas.

Jeigu jau kalbame, kad reikia energetinės nepriklausomybės, tai ir darykime, siekime jos. Kartu tai bus ir ekonomikos skatinimas: atsiras darbo vietų.

Tiesa, masinei renovacijai mes realiai neturime statybinių pajėgumų. Žinoma, jeigu programa pradės suktis, iš pradžių statybininkų paslaugų kainos kils, bet iš kitos pusės, trauks žmones ir statybų sektorius atsigaus. Palaukim, pamatysim.

O buvusiai valdžiai nepavyko dėl to, kad programoje buvo kelios silpnosios vietos. Kaip viskas buvo: noriu renovuoju – noriu ne, kas nori – tas daro, kas nenori – nedaro. Nebuvo tokio planavimo, kokį siūlome mes, kad būtų koordinuojama, planuojama.

Galiausiai silpniausia vieta yra finansavimas – finansiniais įsipareigojimais per bendrijas buvo apkrautas fizinis asmuo. Žmonės bijo prasidėti su bankais. O mes finansinius įsipareigojimus siejame su butu. Kas norės, galės renovuotis ir pagal seną tvarką, mes netgi įstatymus keičiame, kad ta esama sistema greičiau veiktų.