Sukrečiantis ukrainietės laiškas: neleiskite pusei milijono Mariupolio gyventojų virsti lavonais

„Iki 2022 m. vasario 24 d. niekada nebūčiau pagalvojusi, kad turėsiu kreiptis į jus, mano brangūs draugai. Su džiaugsmu lankiau repeticijas teatre, kuriame dirbu, šypseną kėlė šiltoje Pietų Ukrainoje jau išaugusios raktažolės. Kovą planavau aplankyti mamą Mariupolyje – per jos gimtadienį norėjau padaryti staigmeną. Kūriau atostogų planus, kad visa šeima nuvyktume prie jūros“, – pradėjo moteris, gimusi Mariupolyje, bet dabar gyvenanti Nikolajevo mieste.

Jos artimieji liko įkalinti Mariupolyje, iš kurio vis dar nėra realių galimybių nei išvykti, nei įvažiuoti.

Scanpix nuotr.

„Pirmąsias kelias karo dienas palaikėme ryšį, tačiau kovo 1 dieną mieste buvo visiškai atjungta elektra, vandentiekis, šildymas, o po keturių dienų – ir dujos. Rusų kariuomenė tyčia subombardavo visas elektrines. Jau po pirmos karo dienos buvo uždarytos parduotuvės ir vaistinės“, – teigė ukrainietė.

Kai prasidėjo karas, jos tėvas buvo gydomas ligoninėje. Mama ir sesuo jį lankė, bet teko parsivežti namo.

„Kiekvienas ligoninėje gulėjęs pacientas (net ir tie, kuriems prireikė deguonies tiekimo ar intensyvios terapijos) buvo išsiųsti namo, jei turėjo šeimas ar kažką, kas galėjo juos pasiimti, nes degalinėse nebuvo degalų, neveikė viešasis transportas“, – laiške rašė K. Zasypko.

Kovo 14 d. buvo praėjusios jau dvi savaitės nuo Mariupolio blokados. Bet, jos manymu, vargu ar kas nors ES ar JAV yra girdėjęs apie jos miestą, kuris patiria didžiulį karo siaubą.

„Mano miestas yra siaubo ir viso sielvarto, kurį sukėlė Putino pradėtas karas mūsų šalyje, simbolis, – apibūdino moteris. – 500 000! Tai yra viso Liuksemburgo (visos šalies!) gyventojai, tai yra Oslo gyventojai, tai yra trečdalis Paryžiaus, tai yra Frankfurtas prie Maino!“

Viso pasaulio žmonės! Kreipiuosi į jus kaip civilizuotų šalių piliečius, kaip draugus, padedančius mūsų šaliai, į savo brolius ir seseris, turinčius šeimas, kaip į paprastus širdies žmones.

Ukrainietė palygino, kad rusai elgiasi taip, kaip naciai pasielgė Leningrade per Antrąjį pasaulinį karą – surengė miesto apgultį. 872 dienas trukusi Leningrado blokada yra laikoma daugiausiai aukų pareikalavusia miesto apsiaustimi istorijoje. Žmonės mirė iš bado.

„Viso pasaulio žmonės! Kreipiuosi į jus kaip civilizuotų šalių piliečius, kaip draugus, padedančius mūsų šaliai, į savo brolius ir seseris, turinčius šeimas, kaip į paprastus širdies žmones. Mariupolis šiuo metu yra pragaras. Tiesą sakant, miestas nebeegzistuoja, jis bombarduojamas be sustojimo. Nėra nei kelio, nei namo, nei lango, kuris nebūtų apgadintas ar apšaudytas. Bet žmonės vis dar egzistuoja, ir jie vis tiek gali būti išgelbėti! Miestas yra jo žmonės, o ne kvadratiniai kilometrai žemės. Jie kovoja už savo gyvybę, nori likti gyvi! Tai katastrofa! Pacientai ar specialiųjų poreikių turintys asmenys, negalintys judėti be vežimėlio, lėtai gęsta savo butuose ir miršta“, – kreipėsi ukrainietė.

„Išbadėję ir ištroškę jie miršta ant nešvarių paklodžių, – tęsė moteris. – Miršta savo išmatose, o jų supuvę kūnai skleidžia smarvę. Visi ten miršta – tėčiai ir mamos, dengiantys savo vaikus nuo skeveldrų, o tada šie vaikai miršta taip pat, nes nėra nieko, kas jiems padėtų išsivaduoti iš po tėvų lavonų“.

Ji teigė, kad vis dar likę gyvi žmonės subombarduotuose ir apleistuose namuose ieško maisto ir vaistų. Daugybei žmonėms reikia gydymo, priežiūros, specialios įrangos, kad išliktų gyvi.

Sunku suvokti, dėstė moteris, kad 2022 metais civilizuotame pasaulyje žmonės gali mirti nuo insulino, deguonies ar kitokio gydymo trūkumo!

Scanpix nuotr.

„Mariupolio moterys priverstos gimdyti rūsiuose, virš jų sprogstant bomboms. Naujagimiai miršta ant rankų nuo šalčio, bado ar dehidratacijos. Mariupoliečiai per dieną eina pėsčiomis kilometrus, kad atsigertų vandens iš jūros (!). Mariupoliečiai apsistoja apleistuose ir suniokotuose rūsiuose. Jie kaip ir kiti pastatai nešildomi, o lauke – 8 laipsniai šalčio. Jie šildo ir verda maistą susikūrę laužus. Kiekvieną dieną po bombardavimo mariupoliečiai išeina užkloti lavonų gatvėse antklodėmis ir bando juos laidoti net masinėse kapavietėse savo namų kiemuose. Mariupoliečiai šiandien Dievo meldžia taikos mūsų šalyje ir maldauja likti gyvi, apkabinti savo vaikus, tėvus, šeimos narius“, – kasdienybę aprašė moteris.

Vakar, pirmadienį, ji pagaliau sulaukė artimųjų skambučio. „Meldžiau Dievą ant kelių ir jis mane išgirdo. Mama per ašaras pasakojo, kaip mane myli, ir maldavo parašyti visoms organizacijoms ir visiems pasaulio televizijos kanalams, kad jie būtų išgelbėti, kad jie nori gyventi. Mano sesuo, springdama ašaromis prašė pagalbos, prašė išgelbėti nekaltus miesto gyventojus, artimuosius. Šaukė, kad jie įkaitai, kad ant kortos pastatytos žmonių gyvybės“, – perteikė pokalbį ukrainietė.

„Europa! JAV! NATO! Žmonės! Tikiu, kad mūsų prezidentas ir drąsūs bei narsūs Ukrainos kariuomenės kariai daro daug, kad išgelbėtų Mariupolio žmones ir apsaugotų visą mūsų šalį, tačiau kreipiuosi ir į jus, į kiekvieną iš jūsų, kurie dabar stovite eilėje prie duonos, parke geriate kavą ar šnekučiuojatės su savo artimaisiais. Aš neviltyje! Ir milijonai žmonių visame pasaulyje, kurie turi giminių Mariupolyje, taip pat yra neviltyje! Ašaros nedžiūva, maldos nepalieka mūsų lūpų, norime matyti savo šeimas gyvas! Pasaulis jau suprato, kad Putinui žmogaus gyvybė yra niekas, jis gali naikinti ir bombarduoti civilius, žudyti vaikus. Bet jums, kiekvienam Žmogui, „žmogaus gyvenimo“ sąvoka vis dar egzistuoja. Gyvenimas neįkainojamas“, – dėstė K. Zasypko.

Pasauli! Išgirsk mus! Viso pasaulio žmonės, likite žmonėmis! Padėkite išgelbėti Mariupolį!

Moteris ragino neleisti, kad pusė milijono Mariupolio gyventojų „virstų lavonais, gulinčiais po pastatų griuvėsiais, šiukšlintose prieglaudose, sudraskytais alkanų šunų, neatpažintais ir nepalaidotais“.

„Visas pasauli! Klausykite ir išgirskite mariupoliečius – jie prašo jūsų padėti, padėti sustabdyti karą Ukrainoje, kuris kasdien nusineša šimtus gyvybių! Nenoriu didžiuotis, kad mano šeima, vienintelis vertingas ir brangus dalykas, mano gyvenimo prasmė, paaukojo savo gyvybes kovose už miestą. Noriu girdėti jų balsus ir apkabinti juos gyvus“, – meldė moteris.

Nenorinti, kad „Mariupolis taptų Ukrainos laisvės ir drąsos simboliu, jeigu jis turėtų tapti masine pusės milijono žmonių kapaviete“.

„Pasauli! Ukraina yra dėkinga jums už jūsų paramą, už prieglobstį mūsų žmonėms, bėgantiems nuo karo, už finansinę paramą, už humanitarinę pagalbą, už įrangos tiekimą, už sankcijas Rusijai – mūsų žudikei, už viską, ką darote dėl mūsų. Bet jei pusės milijono civilių gyvybėms gresia pavojus, ar to užtenka? Mums reikia daugiau! Padėkite mums, pasauli!

Politikai! Lyderiai! Prezidentai! Jus pasirinko žmonės, kad galėtumėte daryti tai, ką turite, ir priimti sprendimą. Žmonės pasitiki jumis, patiki jums savo gyvenimus. Ukraina jau suprato, kad Budapešto memorandumas buvo ne kas kita, kaip popiergalis, ir mes nesame apsaugoti nuo karo ir visų jo atnešamų vargų, rūpesčių ir mirties. Bet mes žinome apie jūsų šalių pajėgumus, jūs galite mums padėti! Jūs galite padaryti už mus daugiau! Nelikite nuošalyje, „nerimaujame ir užuojauta“, padėk mums!“

Ksenia Zasypko/Asmeninio archyvo nuotr.

Karas, sėjantis mirtis, vyksta visoje Ukrainoje. Pati K. Zasypko, gyvenanti Nikolajeve, taip pat nėra saugi: „Vakar (sekmadienį, – aut.past.) Nikolajeve per apšaudymą žuvo devyni žmonės, tiesiog stovėję eilėje prie bankomato. Šiandien ir į mane gali patekti skeveldra“. Tačiau labiausiai jai širdy gelia dėl Mariupolio, kurio gyventojai atkirsti nuo pasaulio ir pasmerkti badui, troškuliui ir šalčiui.

„Pasauli! Išgirsk mus! Viso pasaulio žmonės, likite žmonėmis! Padėkite išgelbėti Mariupolį!“ – meldė K. Zypko.