„Titan“ katastrofa: paaiškina, kodėl povandeninis laivas galėjo sprogti

„Pagal dabartinius duomenis, tai jis tiesiog prisipildė vandens labai staiga. Ten labai aukštas slėgis. Įsivaizduokite, ten, tarkime, 400 barų ar net daugiau, o vanduo įsiveržia į tuštumą, kur 1 baras natūralus slėgis. Tai gavosi kaip smūgis į vidų su visais nubyrėjimais nuo to korpuso, greičiausiai taip. O pradžia tikriausiai buvo dėl to, kad, na, žmogiškasis faktorius – jie dažnai nardė ir ko gero to kruopštaus patikrinimo jie galėjo nedaryti, galvoti: ai, viskas gerai. Tai va, rezultatas štai toks“, – teigė pašnekovas.

Visas LNK turinys – vaizdo įraše:

– Tai kiek kartų tada toks povandeninis aparatas gali leistis į gelmes? Gal jis tiesiog jau buvo kažkiek nusidėvėjęs, o gal net ir buvo pažeistas ankstesnių nėrimų metu?

– Gali būti. Tokius ar panašius aparatus pradėjo gaminti nuo 1950 metų, iškart po karo, nes poreikis buvo ir moksliniams tyrimams, ir aptarnavimui, komunikacijom – vamzdynams, kabeliams. Jų dirbo labai daug, todėl tokių aparatų statybos praktika yra labai didelė. Kaip šis aparatas buvo pagamintas, man šiek tiek keista. Ten, pavyzdžiui, nėra galimybės išeiti iš aparato savarankiškai, tai visi ten įmūryti į vidų ir viskas, sėdi, kol neištrauks, kol atsuks tuos visus varžtus. Tai yra labai primityvu ir nesaugu. Kiti dalykai, pavyzdžiui, valdymas to aparato, aš pastebėjau, ten su joystick (liet. vairalazdė – red. past.), jis irgi gali sugest akimirksniu.

– Tai ar vis dėlto nelaimę labiau lėmė inžineriniai sprendimai, o galbūt net buvo kažkokia žmogiškoji klaida?

– Ir žmogiškoji klaida, aš jau minėjau, kad tai yra rutininiai darbai, kiekvieną nėrimą reikia aprūpinti, paruošti aparatą, na, ir gal kažkur kažkas klaidelę padarė, kažkas nesužiūrėjo. O, įsivaizduokite, ten galėjo net ne lašėti, o ašaroti kažkur vienoj vietoj, kur nebuvo priveržta iki galo, bet nuo didelio slėgio tuoj pat atsidaro didžiulė skylė ir tuomet gaunasi toks sprogimas.

Jie dažnai nardė ir ko gero to kruopštaus patikrinimo jie galėjo nedaryti, galvoti: ai, viskas gerai. Tai va, rezultatas štai toks.

– Jūs sakėte, kad slėgių skirtumas išorėje ir pačiame laive 400 kartų viršijo. Per kiek laiko ten buvę žmonės žuvo?

– Ten ir temperatūra vandens trupučiuką aukštesnė negu 0 °C, o nuo slėgio, kaip ir nuo sprogimo, akimirksniui.

– Ar yra nors menka galimybė, kad jų kūnai iškiltų į paviršių?

– Nemanau. Jūra retai atiduoda, o vandenynas – juo labiau. Tikrai ne, ten temperatūra žema ir jie ten ir liks kaip užkonservuoti kol bakterijos savo darbo nepadarys.

– O kur tada ta riba tarp žmogaus galimybių ir tos nepamatuotos rizikos? Kodėl žmonės vis stengiasi nerti į tas gelmes? Kas juos traukia?

– Matote, pirmiausia tai buvo kariniai reikalai, paskui – pramoniniai reikalai, t. y. nafta, taip pat ryšių kabeliai, prižiūrėti juos reikėjo, ir, savaime aišku, mokslas, reikėjo ištirti tas gelmes, nes jos iki šiol yra mažai ištirtos, mažiau negu artimiausias kosmosas ištirtos vandenyno gelmės. Todėl žmonės nardo ir nardys. Kalbant apie turistinį nardymą, na, nežinau, jis turėtų būti maksimaliai saugus. Vien tos bendrovės vadovo pasakymas, kad vis vien mes išnersime, jeigu kas suges, viskas bus saugu, nelabai įtikina.