Rytų Ukraina: karas tęsiasi (specialiai „Kauno dienai“ iš Ukrainos)

Sostinėje ženklų nėra

Mažiau nei pusantros valandos skrydis iš Vilniaus į Kijevą, ir mes, grupė žurnalistų iš Lietuvos, – kariaujančioje šalyje. Ženklų, kad Ukraina šeštus metus kariauja siekdama atsiimti savo rytines teritorijas iš Rusijos remiamų separatistų, įkūrusių dvi pseudorespublikas (Donecko liaudies respubliką – DLR ir Luhansko liaudies respubliką – LLR), Kijeve pastebėti sunku. Išskyrus, žinoma, Gynybos ministeriją. Situacija šalies Rytuose čia – kasdienis galvos skausmas.

"Ginamės Rytuose, bandome apsisaugoti nuo agresijos Pietuose. Mes neeskaluojame konfliktų prie kontaktinės linijos (linija, kurioje vyksta karo veiksmai – red. past.) – mes Ukrainoje esame susitarę spręsti viską politiniu ir diplomatiniu lygmeniu", – tvirtina Ukrainos gynybos viceministras eurointegracijai generolas leitenantas Anatolijus Petrenka.

Gynybos ministerijos duomenimis, kovose šalies Rytuose per tris šių metų mėnesius žuvo 35, sužeista per 100 Ukrainos karių. 2014 m. Rusijai aneksavus Ukrainai priklausantį Krymą prasidėjęs karas jau pareikalavo apie 13 tūkst. žmonių gyvybių. Šie skaičiai – tik sausa statistika, kol karo nepamatai iš arčiau. Aštuoniolikos valandų trukmės kelionė traukiniu iš Kijevo, ir mes – Donecko regione, piečiausiame prie kontaktinės linijos esančiame mieste – Mariupolyje.

Nesvarbu, kam atiteks?

Išlipus iš naktinio traukinio, ausyse tebeskamba jo pakeleivės, Donecko miesto gyventojos žodžiai: "Mes pavargome nuo karo. Mums jau nebesvarbu, kieno pusėje liks Doneckas, – svarbiausia, kad karas pagaliau baigtųsi. Tai nenormalu: žūsta žmonės, vaikų psichika visiškai sužalota, šeimos supriešintos: vieni giminės – vienoje pusėje, kiti – kitoje. O valdžia nieko nesprendžia."

Savo vardo neišdrįsusi pasakyti vidutinio amžiaus moteris pasakojo, kad Doneckas, prasidėjus karo veiksmams, labai ištuštėjo: "Kas turėjo pinigų kurtis kitur, palikę viską išvažiavo į Kijevą, Mariupolį, kitus miestus. Aš neišvažiavau, mano metų būtų sunku susirasti kitą darbą, be to, Donecke liko ir mano tėvai. Kas neišvažiavo, kenčia. Mano draugų vaikai per šį karą susirgo epilepsija. Priepuoliai jiems prasideda per susišaudymus."

Ukrainiete prisistačiusi Donecko gyventoja prisipažino žiūrinti Rusijos TV kanalus ir neslėpė simpatijų šios šalies prezidentui Vladimirui Putinui: "Jis Rusijoje padarė tvarką. O Viktoras Janukovyčius (nuverstas prorusiškas buvęs Ukrainos prezidentas – red. past.) – ožys. Per TV kartais transliuoja jo pasisakymus. Jis rengia konferencijas, pasakoja, kaip išgelbės Donbaso regioną. Aš negaliu klausytis – išjungiu, ir viskas. Vieną kartą jis jau susimovė, žadėjo išgelbėti Donbasą ir visą šalį."

Užima gynybines pozicijas

Ukrainos pietryčiuose įsikūręs Mariupolio uostamiestis vos 20 km nutolęs nuo kontaktinės linijos, tačiau mieste visiškai ramu. Tuo metu kaimuose keliolika kilometrų į šiaurės rytus nuo čia – kitokia kasdienybė. Lankydamiesi kontaktinės linijos buferinėje zonoje esančiuose kaimuose, tolumoje aidinčius sprogimus girdėjome nuolatos. Į Sartaną, Talakivką, Pavlopolį mus lydėjo kariškiai. "Padėtis paaštrėjusi", – situaciją apibūdino jie. Iš pradžių žadėję nuvežti į evakuotą ir dabar visiškai tuščią Šyrokynės kurortinį miestelį, pastaruoju metu jie pakeitė planus. "Ten labai nesaugu: vien šiąnakt mūsų vaizdo kamera ten užfiksavo 300 šūvių", – pranešė čia dirbančios Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) darbuotojai. Būgštauta ne be reikalo: naktį po mūsų planuoto vizito ties Šyrokyne žuvo vienas ukrainiečių karys, kitas buvo sužeistas.

Vietiniai pastebi, kad apšaudymai iš separatistų kontroliuojamos pusės padažnėja po 16 val. – tada, kai ESBO stebėtojai baigia darbą. "Mes tiktai ginamės – ne puolame. Atsišaudome – užimame gynybines pozicijas. Tačiau, jei būtų duotas įsakymas pereiti į puolimą, būtume pasirengę tai padaryti", – sako pulkininkas Aleksandras Lucenka.

Kuo arčiau kontaktinės linijos – tuo daugiau varganų apgriuvusių namukų, senų žiguliukų ir kitų surūdijusių mašinų. Kai kurių namų sienose matyti sprogmenų skeveldrų paliktų žymių. Gyvenimą visi čia dalija į dvi dalis: iki karo ir jam prasidėjus. "Dabar čia daug ramiau nei iš pradžių", – tikina Sartanos gyventojai. Jų atmintyje gyva 2014 m. tragedija. Kaimas vidury dienos buvo apšaudytas iš Minsko taikos susitarimu draudžiamos 122 mm kalibro reaktyvinės salvinės kovos mašinos "Grad". Vienas sprogmenų nukrito gatvėje, kuria iš laidotuvių ėjo keliasdešimt žmonių. Septyni žmonės, suaugusieji ir vaikai, žuvo. Kai kurių jų kūnus, pasak vietinių, teko surinkti iš gabaliukų, septyniolika buvo sužeisti.

Gauna humanitarinę paramą

Nemažai kaimo gyventojų gauna humanitarinę paramą, be kurios neišsiverstų. Mūriniame name sutrūkinėjusiomis, aprūkusiomis sienomis, kuriame iš kiekvienos kertės žvelgia skurdas, ant malkomis kūrenamos krosnies kaista puodas. 48 metų Natalija ir 30 metų jos marti Natočė gamina pietus. Pasitikti paramą atnešusius karius atbėga mergaitės – aštuonerių Maša ir devynerių Katia. "Galima sakyti, man jau dešimt metų, – rytoj sueis", – pasakoja smulkutė vyresnėlė. "Kaip švęsim gimtadienį? Nupirksiu torčiuką – to ir užtenka", – užsimena jos mama Natočė. Jos jaunėlis – šešerių Aleksandras – vaikų darželyje. Čiauškėdamos mergaitės neatitraukia akių nuo kareivių atneštos dėžės, kurioje – ne tik drabužiai, bet ir žaislai, vaikiškos knygelės.

"Man gėda, kad mano vaikams reikia paramos. Aš pati tris vaikus užauginau ir man jos niekada nereikėjo, – žvelgdama į naujais žaislais besidžiaugiančias anūkes sako 48-erių Natalija. – Atvažiavau į čia iš didelio miesto – Berdiansko. Iš pradžių atrodė, kad mane pavogė čigonai: visur aplink – juodi plaukai, rudos akys. Tai graikų kaimas buvo, ir mano pirmas vyras buvo graikas. Čia buvo turtinga gyvenvietė, veikė ir vietinis restoranas. Visi augino avių, kiaulių. Mes mokėjome švęsti – šventės čia būdavo didelės, žmonės – pozityvūs, atviros dūšios. Jei būtumėte pas mus atvažiavę iki karo, būtume skerdę aviną ir kieme surengę tikrą šventę. O dabar mums ne šventės rūpi."

Natalija su sūnumi ir jo šeima vienus karo metus praleido toliau nuo kontaktinės linijos esančiame Berdiansko mieste. Tačiau, pasak jos, laimės jie ten taip pat nerado, be to, rūpėjo čia likęs namas, nedidelis sukauptas turtas. "Sartanoje viskas ėmė griūti, prasidėjo vagystės. Sugrįžome į Sartaną. O čia gyvenimas – kaip ant parako statinės", – sako Natalija.

30-metė Natočė, jauna moteris sugedusiais dantimis, pasakoja prie apšaudymų jau pripratusi. "Aš jau nieko nebebijau, vaikai irgi priprato. Mano šešiametis Saša kartais šaukia: mama, šaudo, ir lenda slėptis po lova. Aš jam sakau: nėra ko bijoti. Tiesa, iki 2016 m. buvo labai pavojinga. Pas mus čia daug visko yra nutikę. Kartą net vidury dienos, 12 val., su mažuoju bėgom slėptis į rūsį. Tada visai šalia manęs sprogmuo pralėkė. Dievas padėjo – išsigelbėjau. Dabar šiek tiek ramiau", – pasakoja Natočė. Kol vyras dirba, ji šeimininkauja namuose. Natočė prisipažįsta: norėtų dirbti ir ji, tik darbą susirasti sudėtinga.

Vis dėlto kariškiai pastebi kitą tendenciją: kai kurie žmonės priprato prie humanitarinės pagalbos ir nebenori dirbti.

Kariai atvežė humanitarinės paramos Sartanos gyventojos šeimai.

Psichologiškai vargina kareivius

Netoli Talakivkos kaimo prasilenkiame su kamufliažinėmis spalvomis nudažytu kariniu greitosios pagalbos automobiliu. "Važiuoja mūsų greitoji – neduok Dieve, karį veža. Mes gi girdėjom šūvius. Ši brigada įtempčiausiai dirba. Juos čia gerai užkošmarina, – sako karininkas Olehas Bartoshas ir čia pat paaiškina karinį slengą. – Užkošmarina – kai iš kitos pusės nekontroliuojamai, chaotiškai šaudo. Tai dažniausiai vyksta naktį."

Kariškiai užsimena: toks karas, koks vyksta dabar, psichologiškai ypač vargina kareivius. "Sudėtinga sėdint apkasuose girdėti, kaip kita pusė kala iš Minsko taikos susitarimu draudžiamų 120 mm minosvaidžių, ir negalėti atsakyti tuo pačiu. Be to, minosvaidžius jie specialiai pasistato jų kontroliuojamos pusės gyventojų sodybose. O mes į tokias vietas nešaudome – juk ten taip pat gyvena ukrainiečiai", – apie kitoje barikadų pusėje likusius tautiečius užsimena Olehas.

Kariškių teigimu, Rusijos remiami separatistai ne visada atiduoda žuvusių Ukrainos kareivių kūnus. "Kartą mūsiškiai ėjo į Rusijos kontroliuojamą pusę pasiimti žuvusiojo. Per minų lauką nuėjo palikę ginklus, viską. Vienas mūsiškis per atstumą patraukė žuvusio kareivėlio kūną tikrindamas, ar po juo nėra nesprogusios minos, ir kitiems su juo ėjusiems sukomandavo: gult! Sugulė ne tik mūsiškiai, bet ir okupantų pusėje kariaujantieji. Paskui iš jų pusės pasigirdo: to dar nebuvo, kad mums chocholai komanduotų. Vis dėlto mūsiškiams kūną pasiimti leido", – neeilinę situaciją prisiminė O.Bartoshas.

Olehas – buvęs Afganistano karo dalyvis. "Niekada negalvojau, kad, sulaukęs 53 metų, miegosiu su šautuvu po pagalve", – prisipažįsta. Vyresnysis jo sūnus – taip pat karys. "Ir jaunėlis nori eiti tėvynės ginti. Šiemet stos į karinę mokyklą. Neatkalbinėsiu", – sako kariškis. Nors čia pat prisipažįsta: žmona nežino, kad vyresnėlis – apkasuose. "Mes stengiamės jos per daug nenervinti", – užsimena.

Pasiteiravus apie sudėtingiausias situacijas, Olehas prisipažįsta: "Sunkiausia buvo, kai aš buvau taikioje teritorijoje, o sūnus – ten, kur vyksta karas. Aš, kaip tėvas, neturėjau kur dėtis. Žinoma, stengiausi to neparodyti. O kas nesusiję su šeima, tai sunkiausia, kai Rusijos okupacinės karinės pajėgos naudoja didelio kalibro sviedinius. Tada ir aukų būna, ir technikos prarandame. Technika yra technika, bet sunkiausia, kai žūsta arba rimtai sužalojami kariai."

Gyvybes gelbsti savanoriai

Pavlopolio centre – "Tairos angelų" būstinė: aptriušęs namelis, kuriame – reikalingiausi medikamentai ir kelios skurdžios priemonės suteikti pirmajai pagalbai. "Tairos angelai" – savanoriška organizacija, evakuojanti ir gelbstinti sužeistuosius iš priekinių linijų. Organizacija vienija savanorius paramedikus. Šią organizaciją įkūrė Julia Paevska, fronte geriau žinoma kaip Taira. Buvusi aikido trenerė, prasidėjus karui, negalėjo stebėti, kaip fronte miršta kariai, laiku nesulaukę skubios pagalbos. Su bendraminčiais nusprendė tokiems žmonėms padėti pati – įsteigė organizaciją, padedančią iš priekinių linijų evakuoti sužeistus karius.

"Kai karys sužeidžiamas, šaulys-sanitaras vietoje teikia jam pirmąją pagalbą, jį apžiūri karo medikas. Jei galima, sužeistasis vežamas kariuomenės evakuacijos automobiliu, jei reikia reanimacijos priemonių, kviečia mūsų automobilį. Kažkur pakeliui mes susitinkame, iš jų automobilio perimame sužeistąjį, jų medikas sėda pas mus. Mes, paramedikai, tampame jo padėjėjais. Pavažiavę toliau nuo fronto, įjungiame sirenas ir skubame į ligoninę Mariupolyje, kad laimėtune brangaus laiko", – pasakojo paramedikas savanoris Ihoris Nadolka.

Suteikdami skubią pagalbą, "Tairos angelai" sakosi išgelbėję per 400 gyvybių.

"Aš – buvęs gaisrininkas, dabar – pensininkas. "Tairos angeluose" esu vairuotojas-sanitaras. Taip, mes dirbame savanoriškais pagrindais. Įsikūrėme trobelėje, maistu, arbatomis mus aprūpina geri žmonės. Mašiną taip pat padovanojo vienas mūsų rėmėjas. Įvairūs žmonės mus remia – ir vienoje, ir kitoje administracinės linijos pusėje gyvenantieji", – pasakoja geraširdiško veido barzdyla Aleksandras Vektoras. Pasak jo, parama "Tairos angelams" atkeliauja ir iš aneksuoto Krymo, ir iš Rusijos.

Pašnekovai užsimena apie didžiulę problemą, tai patvirtina ir ESBO duomenys: laukai šalia konktaktinės linijos – vieni labiausiai užminuotų pasaulyje. "Pačios pavojingiausios separatistų naudojamos minos – tos, kurių neaptinka minų ieškiklis. Jei ant tokios užlipsi – su koja gali iš karto atsisveikinti. Be to, žmogus apdega, ir kitų sužeidimų būna. Civilių, sužeistų sprogus minai, čia man nepasitaikė, bet kitoje gyvenvietėje, Stanica Luhanskoje, tokių ne vienas buvo", – pasak I.Nadolka, anomaliai daug vietos gyventojų serga ir cukriniu diabetu, širdies ligomis. "Šios ligos – taip pat karo padarinys", – įsitikinęs partamedikas.

Ukrainos karių apkasuose viename piečiausių kontaktinės linijos taškų – trapi riba tarp gyvybės ir mirties.

Dirbti laukus pavojinga

Prie Gnutovo administracinės linijos kirtimo punkto, kuriame pervažiuojama į Piščeviką ir toliau – į separatistų kontroliuojamas teritorijas, rikiuojasi lengvųjų automobilių eilė. "Važiavome į Mariupolį pensijos. Kiekvieną mėnesį reikia atvažiuoti, kad pažymėtų – nenumirei, gyvas, ir išmokėtų pensiją. Dabar grįžtam namo į Verchnošyrokivską", – pasakojo vienas iš keturių senu "Žiguliuku" keliavusių pensininkų Sergejus.

Tolumoje pasigirdus sprogimui, jis reaguoja visiškai ramiai: "A, tai pliauškynė – nieko baisaus. Visa tai – toli." Ir prisipažįsta: "Laukiame taikos. Norėtųsi, aišku, kad mūsų kaimas liktų Ukrainos pusėje."

Šalia kelio, kuriame rikiuojasi automobilių eilė, – grėsmingi ženklai su užrašais: "Stop – minos!", "Neišsukite iš kelio! Teritorija šalia kelio užminuota!" "Tik mūsiškiai išminuoja, iš anos pusės ir vėl prišaudo, – apie liūdną kasdienybę užsimena Pavlopolio seniūnas Sergejus Šapkinas. – Dėl to dabar dirbti laukus tapo herojiška profesija. Atrodo, prieš trejus metus gretimo kaimo apylinkėse užvažiavęs ant minos žuvo traktorininkas, dar vienas žmogus buvo sužeistas. Mūsų apylinkėse taip pat buvo atvejis, kai traktorius užvažiavo ant minos. Laimei, tai buvo prieštankinė mina, nesprogstanti mažomis skeveldromis. Visas jos smūgis atiteko traktoriui, vairuotojas tik lengvai sužeistas buvo."

Tai, ko negalėjo pasiekti karine prasme, Rusija stengiasi padaryti ekonominėmis priemonėmis. Jie siekia šio regiono stagnacijos.

2014–2015 m. Pavlopolis buvo patekęs į vadinamąją pilkąją zoną – niekieno žemę tarp Ukrainos ir separatistų kontroliuojamų teritorijų. Tuomet kaimas buvo nuolatos apšaudomas. "Ties seniūnijos pastatu buvo ukrainiečių postas, iš už to kampo DLR atstovai šaudė į ukrainiečius. Aš padariau viską, kad šūviai į Pavlopolį neskraidytų. Ką konkrečiai? Toks pokalbis – ne spaudai", – šypsosi "Tommy Hilfiger" marškiniais vilkintis seniūnas. Ant tipiško sovietmečio laikų statybos seniūnijos pastato – saulės baterijos, tačiau tualetas – lauke.

Apmiręs Mariupolio uostas

Kovos kontaktinėje linijoje – tik vienas iš čia vykstančio karo veidų. Ukrainos atžvilgiu separatistus remianti Rusija vykdo ir ekonominį karą, sako A.Petrenka. Šio karo padariniai ypač juntami Azovo jūros uostuose Berdianske ir Mariupolyje.

Iki karo Mariupolio uostas buvo didžiausių Ukrainos uostų trejetuke. Dabar daugelis uosto prieplaukų stovi tuščios. Padėtis uoste kardinaliai pasikeitė pernai. Anksčiau čia buvo perkraunama iki 17,5 mln. tonų krovinių per metus, pernai – vos 5 mln. t. Visa tai – dėl Kerčės krizės: Rusijai pradėjus tikrinti visus iš Juodosios į Azovo jūrą įplaukiančius laivus, laukdami patikros laivai stovėdavo iki penkiolikos parų. "Viena laivo prastovos diena atsieina apie 15 tūkst. eurų, 10 dienų – 150 tūkst. eurų", – skaičiavo Mariupolio uosto direktorius Aleksandras Oleynikas.

Pasak jo, tik tada, kai sureagavo tarptautinė bendruomenė, eilės sutrumpėjo: dabar laivams vėl tenka laukti parą ar dvi.

Laivų, atvykstančių į Mariupolio uostą, skaičių sumažino ir pernai Rusijos pastatytas tiltas, jungiantis Kerčės pusiasalį Kryme ir Tumano pusiasalį Rusijoje. Po tiltu gali praplaukti ne aukštesni kaip 33 m laivai. "Pastatydama Krymo tiltą, paimdama Azovo jūrą į savo kontrolę, Rusija siekia šį regioną, ypač – Mariupolio ir Berdiansko uostus, paversti ekonomiškai nenaudingais, tokiais, į kuriuos neapsimoka atplaukti užsienio kompanijų laivams. Tai, ko negalėjo padaryti karine prasme, Rusija siekia padaryti ekonominėmis priemonėmis. Jie siekia šio regiono stagnacijos", – pasetbėjo Mariupolio uosto direktorius

0,5 mln. gyventojų turinčiame mieste veikia du didžiuliai metalurgijos kombinatai – Iljičiaus ir "Azovstalj". Šiuose ir kituose Ukrainos oligarchui Rinatui Achmetovui priklausančio "Metinvesto" padaliniuose Mariupolyje iš viso dirba apie 40 tūkst. žmonių.

"Mus gelbsti "Azovstalj" ir Iljičiaus kombinatai, kurie, nesivadovaudami verslo logika, medžiagas ir gaminius transportuoja per Mariupolio uostą, nors tai jiems ekonomiškai ir nenaudinga", – sakė A.Oleynikas.

Uoste kyla grūdų terminalas. Jį pastačius, tikimasi jūros keliu iš Ukrainos eksportuoti čia užauginamus milijonus tonų grūdų.

Negyjančios žaizdos

Su karu susijęs iššūkis miestui – naujieji mariupoliečiai. Tai iš DLR ir LLR į Mariupolį persikėlę ukrainiečiai. Skaičiuojama, kad jų yra apie 150 tūkst. Visi jie – su karo padarytomis žaizdomis.

"Aš su dviem nepilnamečiais vaikais atsikrausčiau iš Kominternovo. Mano vyras žuvo per apšaudymus – tiesiog nespėjo nubėgti iki rūsio. Aštuonias dienas aš ir vaikai gyvenome kartu su velioniu. Tiek laiko tęsėsi intensyvūs apšaudymai. Kai jau susiruošėme laidoti, iš karto vyrai net duobės negalėjo užkasti – kai vėl pradėjo šaudyti, visi išsilakstė. Tik po dviejų parų sugrįžo ir užkasė", – žiaurią karo istoriją pasakoja Natalija.

Julija iš Donecko – smulkutė jauna moteris ilgais tamsiais plaukais. "Plaukus dažau. Pražilau per karą. Mano vyras – taip pat doneckietis – tik prasidėjus įvykiams išėjo ginti mūsų miesto nuo separatistų. Kartais būdavo, kad jis savaitę neatsiliepia telefonu. Kai atsiliepdavo, girdėdavau sprogimus, šauksmus. To nenupasakosi, – braukdama ašaras, prisipažįsta jauna smulki moteris. – Visa tai labai stipriai žlugdė, mano psichika visiškai nusėdo. Sūnelis – vos metų, aš net jo verksmo tada negalėjau pakęsti. Aplankydavo mintys apie savižudybę."

Tėvus palikusi Donecke, į Mariupolį ji su tėvynę ginančiu vyru ir sūnumi persikėlė karo pradžioje. "Mano tėvai pasakė: mes čia ir numirsime. Pensijos jiems niekas nemokėjo – gyveno iš humanitarinės pagalbos. Jie taip pat galėdavo savaitę neatsiliepti. 2015 m. važiavau aplankyti tėvų – prikroviau pilną automobilio bagažinę maisto, nes mano tėvai ten badavo tiesiogine to žodžio prasme, sėdau prie vairo ir išvažiavau. Tai buvo laikas, kai galėjai laisviau nuvažiuoti į aną pusę, į DLR. Donecke su sūnumi patekome į susišaudymą. Mes nuėjome į gatvę atsinešti vandens, nes daugiabutyje buvo nutrauktas vandentiekis. Išgirdę švilpesį, įbėgome į laiptinę, o tuo metu kieme nukrito sprogmuo. Smūgio banga mus užnešė laiptais. Antrą kartą grįžtant iš tėvų papuolėme į susišaudymus. Abu su sūnumi stipriai išsigandome. Šešiamečiam sūnui visa tai rimtai atsiliepia – jis ir dabar labai nervingas", – sunkiai rinkdama žodžius pasakojo Natalija. Po antrojo vizito į Donecką moteris pasižadėjo daugiau ten nebevažiuoti.

"Prisiminimai niekur nedingo – jie gyvena manyje. Mes dar nesugrįžome į normalią psichologinę būseną. Ir karas dar nesibaigė. O mes esame tarsi nešami srovės: nežinome, kas bus toliau", – prisipažino pašnekovė.

"Karo pradžioje mes galvojome: tokie baisūs dalykai pas mus vyksta – pasaulis negali to nepastebėti, negali tylėti. Tačiau reakcijos į čia vykstantį karą beveik nebuvo iki tol, kol separatistai nenumušė Malaizijos keleivinio lėktuvo, – užsiminė kita naujoji mariupolietė Tatjana Vytvyckaja. – Dabar vėl atrodo, kad pasaulis mus pamiršo. Bet apie tai reikia kalbėti, reikia rašyti. Jei niekas nekalbės, neduok Dieve, jei Rusija paklupdytų Ukrainą – jūsų Lietuvoje lauktų panašus likimas. Kremliaus strategai sugalvotų, kad pas jus taip pat skriaudžiami rusakalbiai, ir pasiųstų savo žaliuosius žmogeliukus jų ginti. Dar visa laimė, kad jus saugo NATO."