Rusijos armija: kiekybė prieš kokybę

Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu paskelbė naują žuvusiųjų Ukrainos fronte statistika: 5 937. Atrodytų, tai, kad pateikiama vienetų tikslumu, turi būti tikra. Tačiau abejoti verčia ne tik dešimteriopai didesnis Ukrainos generalinio štabo pateikiamas skaičius, nepriklausomų stebėtojų renkama statistika, vaizdai iš fronto, bet ir rizikingas žingsnis, kuriam ryžosi Kremlius, – mobilizacija.

Iš belangės – į frontą

Praėjusią savaitę iš vienos Rusijos kolonijos nutekintas skandalingas vaizdo įrašas. Jame – dar neseniai kaltinimais šmeižtu žiniasklaidą ir visuomenininkus apipylęs Kremliaus virėju vadinamas Jevgenijus Prigožinas vienos iš bausmės atlikimo kolonijos kieme už sunkius nusikaltimus nuteistus kalinius ragina jungtis prie jo vadovaujamos privačios karinės kompanijos „Wagner“.

Pusmetis fronte mainais už amnestiją, o kritiniu atveju – kapavietė Šlovės alėjoje; besąlygiškas paklusnumas, persigalvojus – šaudoma vietoje, – neoficialiais duomenimis, tokia perspektyva yra susigundę jau ne viena dešimtis už ypač sunkius nusikaltimus po keliolika ar daugiau metų nuteistų rusų. Organizacijos „Sėdinti Rusija“ žiniomis, tarp jų – ir nuteistas už kanibalizmą.

Tai, kad J.Prigožino vadovaujamos, pagal Rusijos įstatymus nelegalios, šešėlinės Kremliaus kariuomenės samdiniai kariauja Ukrainoje, – seniai nebe paslaptis. Visuomenę dar vasarą pasiekė žinios ir apie kalinių verbavimą, jų jau yra ir ukrainiečių nelaisvėje. Tačiau tiek šis vaizdo įrašas, tiek platinami jau esą kariaujančių kalinių raginimai likimo broliams jungtis prie jų, negali nekelti klausimo: negi šimtamilijoninė šalis net skurdžiuose šalies regionuose nebesurenka žmonių, norinčių už pinigus keliauti į frontą, kad turi po kolonijas rankioti recidyvistus?

Karinė aritmetika

Nors ir skamba kaip paradoksas, tačiau žmonių stygius iš tiesų yra viena pagrindinių Rusijos kariuomenės problemų. Kelioms dienoms planuotai specialiajai operacijai virtus plataus masto karu, fronto linijai nusidriekus daugiau kaip 1 300 km, susidarė toks didelis jų deficitas, kad jį galima laikyti viena prielaidų sėkmingam ukrainiečių kontrpuolimui. Kai už silpnos priešakinės linijos beveik nėra antrųjų ešelonų, prasiveržus beveik be pasipriešinimo galima judėti keliasdešimt kilometrų.

Apie tai, kad frontui trūksta karių, savojoje trečiadienį transliuotoje kalboje aiškino ir Vladimiras Putinas. Šis deficitas esą yra pagrindinė priežastis, dėl kurios jis paskelbė dalinę mobilizaciją.

Spėlionės, kad Rusijai stinga karių, sustiprėjo rugpjūčio pabaigoje, kai V.Putinas pasirašė įsaką dėl armijos personalo padidinimo 137 tūkst.

Ukrainoje dirbantis Izraelio atsargos karininkas Ygalis Levinas  mano, kad, paskelbus mobilizaciją, gali būti pratęstas paskutinius mėnesius skaičiuojančių šauktinių tarnybos laikas, jie gali būti spaudžiami pasirašyti sutartis. Arba kartu su pavasarinio šaukimo kariais perkelti arčiau sienos su Ukraina ir naudojami įvairioms pagalbinėms funkcijoms atlikti.

„Kariauja tik 30 proc., – likusieji 70 proc. užsiima logistika, ryšiais, maitinimu, visokios karinės prokuratūros ir policija“, – sako Y.Levinas. Tuo tarpu į karštų mūšių lauką būtų metami mobilizuojamieji rezervininkai.

Jei būtų tiesa, kad nuo pat vasario Ukrainoje nežuvo nė 6 tūkst. Rusijos karių, fronte turėtų būti pakankamai pajėgų, rezervo neprireiktų. Eksperto skaičiavimu, Ukrainoje Rusija yra netekusi 100 tūkst. karių: jie žuvo, buvo sužeisti, pasidavė ukrainiečiams ir t. t.

Taftso universiteto tyrėjas Pavelas Luzinas atkreipia dėmesį ne tik į bendrą netekčių skaičių, bet ir į tai, kad vienam žuvusiam generolui tenka dešimtys žuvusių pulkininkų, šimtai majorų, leitenantų.

Karo sąlygomis suregistruoti tikruosius šalių patiriamus nuostolius ypač sudėtinga. Skirtingi analitikai ir institutai, Ukrainos generalinis štabas naudojasi skirtingomis skaičiavimo metodikomis, tad įvairuoja ir skelbiamų žuvusių, sužeistų Rusijos karių skaičiai. Nepriklausomi stebėtojai analizuoja viešai skelbiamą vaizdinę medžiagą. Tačiau jei ir galima registruoti pašautą ar sunaikintą karinę techniką, sunku įvertinti konkrečiame tanke ar šarvuotyje buvusių karių skaičių ir būklę.

Kokio dydžio pajėgos?

Mobilizacija paskelbta ir įsigaliojo tą pačią dieną, rugsėjo 21-ąją. Tačiau kiek tiksliai ketinama surinkti naujų Ukrainos „denacifikuotojų“, neaišku. Įkandin per televiziją transliuotos V.Putino kalbos pasirodė ir gynybos ministro Sergejaus Šoigu interviu, kuriame jis aiškino, kad dalinės mobilizacijos metu planuojama surinkti 300 tūkst. rezervininkų. Laikraščio „Novaja gazeta Europe“ šaltiniai Kremliuje mini gerokai ambicingesnius planus: mobilizuoti turi būti 1 mln. Siekiant nuslėpti tikrąjį skaičių, įslaptintas ir vienas V.Putino įsakymo dėl mobilizacijos punktas.

„Manoma, kad Rusijoje mobilizacijai tinkamų vyrų yra 30 mln.“, – pastebi Y.Levinas. Tačiau kokio dydžio apskritai yra Rusijos armija, kokia ji buvo prieš invaziją į Ukrainą? Didžiausia problema ieškant atsakymo – skaidrumo stoka. P.Luzinas analizuoja tik atvirus šaltinius, kurių per pastarąjį pusmetį buvo uždaryta gerokai daugiau nei per ankstesnius septynerius aštuonerius metus.

P.Luzinas siūlo prisiminti, kad nuo 1985 m. kariuomenė nuolat buvo mažinama, amžių sandūroje ėmė akivaizdžiai skirtis jos nominalus ir realus skaičius. „1997 m. nominalus skaičius buvo 1,7 mln., tačiau realus skaičius siekė apie 1,2 mln., – riddle.io rašė P.Luzinas. 2005 m. buvo nustatyta viršutinė ginkluotųjų pajėgų riba – 1,1348 mln. žmonių.

Sudėtingos technikos negalima patikėti ne tik eiliniams, bet ir seržantams.

„Prieš trejus metus Finansų ministerija bandė priversti Gynybos ministeriją nominalius skaičius priartinti prie realių, tačiau pralaimėjo kovą“, – „UkrlifeTV“ sakė P.Luzinas.

Vykdant vadinamąją Anatolijaus Serdiukovo reformą, 2009–2010 m. Rusijos armija buvo labai apkarpyta: likviduoti kadriniai daliniai – pagrindinis mobilizacinės armijos mechanizmas.

Planuota karininkų korpusą sumažinti nuo 300 tūkst. (tiek buvo XXI a. pradžioje) iki 150 tūkst. Vėliau gynybos ministerija šį skaičių pakoregavo iki 200 tūkst., tačiau daugiau kaip 180 tūkst. nepavyko surinkti. Vertindamas iki šiol viešai skelbtus įvairių karinių mokyklų duomenis, atsižvelgdamas į tai, kad šiandien Rusijoje karininkai paprastai tarnauja gerokai trumpiau nei sovietmečiu – apie dešimt metų, P.Luzinas skaičiuoja, jog iki vasario mėnesio Rusijos armijoje idealiu atveju buvo 150 tūkst. karininkų. Likusieji – praporščikai, jefreitoriai, seržantai, eiliniai. Iki vasario invazijos jų galėjo būti 50–60 tūkst.

„Turime karių, tarnaujančių pagal sutartis, ir šauktinių duomenis: kasmet per du šaukimus iš viso pakviečiama tarnauti 260 tūkst žmonių. Paskutinis skelbtas karių pagal sutartis skaičius – 400–405 tūkst., – aiškina P.Luzinas. – Atrodytų, sudedate karininkus, šauktinius, karius pagal sutartis, seržantus, praporščikus, išeina 900 tūkst. žmonių. Generolai raportuoja, kad armija 90 proc. sukomplektuota. Tačiau problema ta, kad kariai, tarnaujantys pagal sutartis, ir šauktiniai – dvi iš dalies persidengiančios grupės.“

Rusijoje jau kurį laiką šauktiniai, turintys vidurinį ar aukštesnį profesinį išsilavinimą, turi galimybę dar net kariniame komisariate pasirašyti sutartį. Motyvuojami alga, subsidija buto nuomai ir perspektyva likti didesniame mieste daugelis sutinka.

Kiek šauktinių pasirašo sutartis, ekspertas nesiryžta įvardyti, tačiau spėja, kad jų gali būti keliasdešimt tūkstančių. Kiti šauktiniai spaudžiami pasirašyti sutartį jau po trijų keturių mėnesių ar po mokomojo pusmečio. Pirmoji sutartis – dveji metai. Galiausiai sutinka dar keliasdešimt tūkstančių žmonių. „Turime apie 100 tūkst. pasirašiusių sutartis šauktinių“, – sako ekspertas.

Be to, sutartis pasirašo ir karinių mokyklų kursantai, kurių, sprendžiant iš viešai skelbiamo stojančiųjų skaičiaus, taip pat susirenka keliasdešimt tūkstančių. Susimavus didžiausias armijos dydis būtų 770 tūkst. Panašus skaičius, anot P.Luzino, buvo minimas ir įvairiuose uždaruose forumuose, neformaliuose susitikimuose su Rusijos kariuomenės atstovais. Jis minėtas ir prieš keletą metų viename Rusijos gynybos ministerijos leidžiamų žurnalų.

„Dabartinėmis demografinėmis, socialinėmis sąlygomis, patiriant milžiniškų nuostolių ir masiškai atsisakant tarnauti, Rusijos kariuomenė niekada negalės būti milijoninė“, – sako jis.

Tikroji grėsmė

Surinkti rezervininkus net ir paskelbus mobilizaciją nebus lengva. Šiandien daugiau kaip 70 proc. Rusijos gyventojų gyvena miestuose, vyksta nuolatinė migracija. Apie 2010-uosius gyvenamąją vietą pakeitė dešimtys milijonų rusų. Nors persikraustydami tam tikro amžiaus vyrai privalo registruotis vietos kariniame komisariate, tai jie daro tik išimtiniais atvejais.

„Mobilizuojami tokio amžiaus vyrai, kurie jau turi šeimas, daro karjerą ir pan. Abejoju, kad jie norėtų mirti. Visiems žinoma, kad Ukrainoje – ne mobilizacija, bet mogilizacija ir utilizacija“, – sako Y.Levinas.

Naujos mobilizacijos kontekste ekspertai vardija dar vieną problemą, dėl kurios šis vajus yra pasmerktas: jai įgyvendinti nėra techninių galimybių.

Įprastai 130 tūkst. šauktinių surenkama per keturias savaites, tad 300 tūkst. sklandžiai surinkti truktų mažiausiai keturis penkis mėnesius. Surinktus žmones reikia iš naujo apmokyti ar atnaujinti jų įgūdžius. „Juk gerai žinoma, kad Rusijos armijos šauktinių pagrindinis užsiėmimas – ne karyba, bet rikiuotės pratimai, tvorų dažymas, kareivinių remontas“, – sako Prahoje gyvenantis karo ekspertas Jurijus Fiodorovas.

Primindamas istorines analogijai, kai mobilizacija į Pirmąjį pasaulinį karą baigėsi 1917-ųjų perversmu, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atsargos pulkininkas Sergejus Grabskis sutinka: visiška mobilizacija Rusijoje techniškai neįmanoma. „Vis dėlto, kalbant apie Ukrainą, ne viskas taip džiugu. Puikiai suprantame, kad Rusijos armijos potencialas gana didelis. Jau dabar pastebime tendenciją, kad formuojami ne kokie šiuolaikiniame kare mažai tepasiteisinantys lengvųjų pėstininkų savanorių būriai, bet nauji kariniai daliniai Tolimuosiuose Rytuose, Kryme, kitose teritorijose. Per pusmetį gana rimtas kontingentas – tegu ir silpnesnis, mažiau apmokytas ir ginkluotas – gali atsirasti fronto linijoje.

Žiemą šios pajėgos atliks gynybines funkcijas okupuotose teritorijose. Gynybai reikia visai kitokių techninių pajėgumų, žmonių. „Mes visiškai rimtai vertiname tokią karo metodiką kaip realistišką, todėl Ukrainos užduotis – suduoti maksimalius smūgius dviem Rusijos armijos kolonoms: vadovaujantiems centrams ir logistikai“, – „Chorokovskij live“ sakė S.Grabskis.

Anot Y.Levino, Rusijoje nėra jaunesniųjų ir vyresniųjų vadų, kuriuos reikėtų skirti į mobilizuotus dalinius, nėra tinkamų karinių uniformų, parengtų poligonų, kuriuose būtų galima mokyti mobilizuotus karinius dalinius.

Net jei Rusijai jėga ir pavyktų sutelkti, tarkime, 50 tūkst. žmonių, tai bus prastai aprūpinta ir prastai organizuota minia, neturinti jokios motyvacijos, be tinkamo vadovavimo ir bazinio apmokymo, mano Y.Levinas.

„Mobilizacija pirmiausiai naudinga Vidaus reikalų ministerijai ir Federalinei gvardijai. Mobilizuoto personalo antplūdis sumažina riziką jų darbuotojams patekti į frontą (jie gali atsidurti fronte tik kaip užkardos karių dalis). Antra, būtent jie vykdys vietinę mobilizaciją, darbuotojai spręs, kas bus pašauktas, o kas – ne. Tai atveria papildomų praturtinimo galimybių“, – mano Helsinkio universiteto profesorius Vladimiras Gelmanas.


Bėdų šaltinis – mokykloje

Vakarų žvalgyba ir ekspertai ne kartą pabrėžė, kad kare Ukrainoje subliūško Rusijos armijos galybės mitas. Technikos, ginklų, amunicijos daug, tačiau ilgus metus ji buvo laikoma netinkamai, grobstytos vertingos detalės. Kariai rengiami netinkama apranga, todėl jau pirmosiomis invazijos dienomis masiškai nušalo kojas. Šalmai ir neperšaunamos liemenės, technikos apsauga neretai tinkama nebent kaip butaforija filmams apie karą. Ne ką geresnė situacija ir dėl karių pasirengimo, todėl kokybę ne visada kompensuoja skaičius.

Anot P.Luzino, tai, kaip Rusijos kariuomenė bėgo ukrainiečiams kontratakuojant Charkovo kryptimi, rodo, kad joje viskas blogai ne tik dėl karių pasirengimo, bet ir dėl valdymo. Puskarininkių lygis ir iki invazijos kėlė daug klausimų.

Žema moralė, bazinių karybos principų neišmanymas, negebėjimas ir dėl savitos hierarchinės struktūros nesudarytos galimybės operatyviai reaguoti į pasikeitimus karo lauke, – visa tai, anot ekspertų, Rusijos armiją ėdančios ydos. Jos labai gerai atsiskleidė Ukrainoje. "Profesionalią tarnybą renkasi, švelniai tariant, ne patys geriausi mokiniai", – interviu "UkrlifeTV" ironizavo P.Luzinas.

Šiandien JAV gyvenantis ekspertaas pats studijų metais dirbęs Rusijos mokykloje. "Mokyklose biurokratijos net yra gerokai daugiau, nei buvo sovietinėje mokykloje. Orientuojamasi į autokratiją, tautiškumą, stačiatikybę. Ir dėl to, ypač nedidelių miestelių, kaimų mokyklų, lygis yra tikra katastrofa", – aiškina P.Luzinas.

Negana to, būtent tokių vietovių abiturientai, civilinėje darbo rinkoje visiškai nekonkurencingi, dažniausiai renkasi kariškio profesiją. Jiems armija tampa kone vieninteliu socialiniu liftu, jie susigundo lengvatinėmis kariškiams skirtos paskolos būstui sąlygomis.

Pasak P.Luzino, jei pažiūrėsime, koks būtinas balas stojant į Sausumos pajėgų, karinių oro desanto pajėgų aukštąją mokyklą Maskvoje, Riazanėje, Novosibirske, Kazanėje, suprasime Bučos, Irpinės tragedijos priežastis.

Stojant reikia išlaikyti tris egzaminus: matematikos, visuomenės mokslų ir rusų kalbos. Norint išlaikyti matematikos egzaminą, būtina surinkti 27 balus (iš 100). "Tai mažiausias balas, kad abitūros egzaminas būtų išlaikytas. 27 – pirmasis slenkstis, likutinių 5–7 klasės lygio žinių registravimas. Rusų kalbos – 30 balų, vos daugiau nei minimumas. Tad ten mokosi žmonės, kurie net rusų kalbos gerai nemoka. Nors jie iš esmės nemoka jokios kalbos. Nebent rusų kiemo necenzūrinę kalbą. Nekalbant apie kokias nors užsienio kalbas. Visuomenės mokslams pakanka 34 balų, taip pat minimumo. Turint omenyje, kaip šis dalykas dėstomas mokyklose, tie 34 turi būti vertinami dar mažiau", – vardija P.Luzinas.

Šie menkai teišsilavinę vaikinai ir karininkų mokyklose mokosi taip, kaip mokėsi iki tol: blogai. "Jie nemoka mokytis. Ir tokių karininkų intelektas dažnai neviršija karių iš tų pačių kaimų, mažų miestelių intelekto", – kaip švietimo sistemos lygis koreliuoja su šalies armijos kokybe, atskleidžia P.Luzinas.

Bučoje, Irpinėje, Iziume pėdsakų palikęs barbarizmas vyksta daugiau ne etniniu, bet socialiniu ekonominiu pagrindu. Jis, anot P.Luzino, yra prielaida reiškiniui atsirasti, apie kurį generolas Sergejus Suravykinas 2017 m. išdėstė žurnale "Karinė mintis".

"Supaprastinus jo tezę: Rusijos armijai tiekiama net ir Rusijoje pagamintos šiuolaikinės karinės technikos sudėtingumas yra nesuderinamas su ginkluotųjų pajėgų pasirengimo ir organizacinės sistemos lygiu", – sako ekspertas.

Neatsitiktinai prieš kelerius metus pasirodė žinių, kad Strateginės paskirties raketinėse pajėgose (SPRP) buvo priimtas sprendimas, jog raketinius sunkvežimius vairuos specialius kursus baigę, mažiausiai praporščiko laipsnį turintys asmenys.

"Sudėtingos technikos negalima patikėti ne tik eiliniams, bet ir seržantams. Tai kelia klausimą: jei jie net SPRP kariams negali patikėti sėsti prie raketinio sunkvežimio vairo, tai kas vyksta sausumos pajėgose, kur daug visokios radiolokacinės, kontrbaterinės kovos sistemų? Kas tai gali valdyti? Kas gali duoti įsakymus?" – retoriškai klausia P.Luzinas.


Šiame straipsnyje: Rusijos armijaSergejus Šoigukaras Ukrainojemobilizacija

NAUJAUSI KOMENTARAI

vuscusY

vuscusY portretas
a vendre levitra original Opiates lower men s testosterone levels
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių