Rusijai veriasi antrasis frontas – diplomatinis

Priminė okupaciją

Pietinė Kurilų salų dalis yra okupuota Rusijos, o kalbėti apie bet kokias Tokijo ir Maskvos dialogo perspektyvas dabar neįmanoma. Tokią Japonijos poziciją ketvirtadienį per debatus parlamente išdėstė šalies ministras pirmininkas Fumio Kishida.

„Rusijos įvykdyta šiaurinių teritorijų (taip Japonijoje vadinama pietinė Kurilų salų dalis) okupacija neturi teisinio pagrindo. Salų statusas – neteisėtai okupuotos, čia mūsų pozicija nesikeičia. Atsižvelgdami į tokią situaciją, mes negalime kalbėti apie derybų perspektyvas“, – pareiškė jis.

F.Kishida taip pat pabrėžė, kad Japonija „siekė sureguliuoti šiaurinių teritorijų klausimą ir sudaryti taikos sutartį, deja, šis tikslas nebuvo pasiektas“.

Šią Tokijo poziciją politikas pakartojo jau antrą kartą per dvi savaites. „Japonijos požiūris toks: mes laikome (pietines Kurilų salas) nuo seno mums priklausančiomis teritorijomis, taip pat teritorijomis, kurioms taikomas mūsų šalies suverenitetas“, – sakė F.Kishida ir kovo 7-ąją.

Vasario 28 d. Japonijos užsienio reikalų ministerijos Europos departamento direktorius Hidekis Uyama pareiškė, kad pietinės Kurilų salos yra okupuotos Rusijos. Terminas „okupacija“ Japonijos vadovybės taip pat daugelį metų nebuvo vartojamas per diskusijas šiuo klausimu.

Maskva ir Tokijas nuo praėjusio amžiaus vidurio su pertraukomis veda derybas dėl taikos sutarties sudarymo po Antrojo pasaulinio karo. Pagrindinė kliūtis, trukdanti ją pasirašyti, – salų problema.

Paini istorija

Japonija pretenduoja į keturias Kurilų salas – Iturupą, Kunašyrą, Šikotaną ir Habomajų, remdamasi 1855 m. prekybos ir sienų sutartimi. Maskva teigia, kad Pietų Kurilai atiteko Sovietų Sąjungai kaip Antrojo pasaulinio karo išdava, ir Rusijos suverenitetas juose nekelia abejonių.

Iki japonų ir rusų pasirodymo šiose vulkaninės kilmės salose tarp Ochotsko jūros ir atviro Ramiojo vandenyno gyveno ainai. Jų kalba „kuru“ reiškia „žmogus“, iš to kilo ir kitas ainų tautos pavadinimas – „kurilai“. Vėliau taip pavadintas visas salynas.

Pirmieji salyną atrado japonai dar 1635 m., tiesa, salų žemėlapį 1643 m. sudarė olandų keliautojas ir jūrininkas Maartenas Gerritszoonas de Vriesas. Rusai pirmą kartą Kurilų salas pamatė po gero pusšimčio metų iš Kamčiatkos, o išsilaipino Kurilų salose tik 1711 m. XVIII a. salos buvo įjungtos į Rusijos sudėtį.

1855 m. nustatyta Rusijos ir Japonijos valstybių siena – ji ėjo tarp Iturupo ir Urupo salų. Tokios sąlygos netenkino nė vienos valstybės, todėl praėjus 20 metų, 1875 m. buvo pasirašyta Sankt Peterburgo sienų sutartis, ja buvo atlikti teritoriniai mainai. Pietinė Sachalino dalis, tuomet priklausiusi Japonijai, buvo atiduota Rusijai (1905 m. Rusijai pralaimėjus karą su Japonija, Sachalinas vėl atiteko pastarajai kaip karo grobis.) Už tai Japonija gavo visą Kurilų salyną.

1941 m. buvo pasirašyta Japonijos ir SSRS nepuolimo sutartis, tačiau Maskva 1945 m. balandį ją denonsavo.

1945 m. rugpjūtį SSRS užėmė visas Kurilų salas ir Pietų Sachaliną. Čia gyvenę japonai buvo repatrijuoti.

Karinis forpostas

1951 m. San Fransisko sutartimi Japonija atsisakė šiauriau Iturupo esančių salų, tačiau SSRS šios sutarties nepasirašė. 1956 m. Maskva ir Tokijas pasirašė bendrą deklaraciją, pagal kurią SSRS sutiko perduoti Japonijai Šikotano salas ir Habomai grupę taikos sutarties atveju. Tačiau Šaltojo karo laikotarpiu įtampa tarp šalių išaugo ir teritorinių pasikeitimų nebeįvyko.

Sprendžiant Kurilų salų klausimą šiek tiek pasistūmėta 1993 m., kai abiejų šalių vadovai pasirašė Tokijo deklaraciją. 2001 m. nauja Irkutsko deklaracija pripažino 1956 m. bendrą deklaraciją kaip tinkamą taikos derybų pagrindą.

2009 m. Japonijos parlamentas priėmė įstatymo pataisą, pagal kurią reikia dėti „maksimalias pastangas“, kad salas būtų galima grąžinti kuo greičiau. 2010 m. lapkritį tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas tapo pirmuoju Rusijos prezidentu, apsilankiusiu Kunaširo saloje. Šis vizitas iš naujo pakurstė aistras Tokijuje, po kurių pasirodė nepasitenkinimą rodančių diplomatinių žingsnių.

Santykiai tarp abiejų šalių dar labiau įkaito, kai 2016 m. Maskva paskelbė apie planus Kurilų salose dislokuoti raketų sistemas „Bal“ ir bepiločius orlaivius „Eleron-3“. Šiuo metu Iturupo saloje yra dislokuota Rusijos 18-osios kulkosvaidžių artilerijos divizijos štabas, o garnizonai – Kunaširo ir Šikotano salose. Tiesa, kai kurie kariniai analitikai teigia, kad Japonijos agresijos atveju divizija nepajėgtų apginti salų – atsilaikytų daugiausia keturias dienas.

Nors keturios salos nedidelės plotu, jos yra svarbios ne tik politiniu, bet ir ekonominių požiūriu. Salos yra turtingos gamtinių išteklių (randama pirito, sieros), neužšąlančios pakrantės svarbios laivininkystei ir žvejybai. Be to, Kurilų salos – labai palanki vieta karinėms jūrų, oro bazėms ir radiolokacinėms stotims.

Kad ir kokie atkaklūs būtų Tokijo reikalavimai, jų negali lydėti kariniai veiksmai. Po Antrojo pasaulinio karo Japonijos teisinėje sistemoje padaryta daug pertvarkų, tarp kurių – nauja konstitucija, kurios 9-asis straipsnis teigia, kad Japonija negali turėti karinių pajėgų, kurias naudotų tarptautiniams santykiams aiškintis.