Politologas apie Mariupolį: daliai žmonių humanitariniai koridoriai gali baigtis sušaudymu

– Prieš Velykas grįžote iš Ukrainos, o dabar vėl ten keliaujate. Koks tikslas, ką ten veiksite?

– Iš tiesų svarbu, kad tose teritorijose, kurias kontroliuoja Kyjivas ir kurios nėra fronto zonoje, toliau vyktų gyvenimas. Taip pat – kad vyktų bendradarbiavimas tarp įvairių valstybės institucijų. Turiu omenyje Vidaus reikalų ministerijos struktūrą ir kitas karines civilines administracijas, kurios veikia. Mano nuomone, dabar labai svarbus darbas šiame lanke nuo Odesos, Nikolajevo iki Dniepro ir Zaparožės.

Manau, kad bus veiklos ir su kai kuriomis mūsų valstybės institucijomis, tuo džiaugiuosi.

– Didžiausias pasaulio dėmesys šiuo metu visgi sutelktas į Mariupolį, į ten esančią plieno gamyklą. Kiek ten dabar gali būti civilių? Vakar jau girdėjome, kad per 100 žmonių buvo evakuoti. Kieno tai nuopelnas?

– Manau, kad tai yra Jungtinių Tautų (JT) vadovo susitikimo su Rusijos ir Ukrainos prezidentais rezultatas. Aš visada išreiškiu apgailestavimą, kad du mėnesius nebuvo daromi praktiškai jokie žingsniai. Europos saugumo bendradarbiavimo organizacija Rusijos sprendimu buvo nušalinta nuo šios veiklos.

– Tiek V. Putinas, tiek S. Lavrovas teigia, kad humanitariniai koridoriai yra. Esą yra galimybė evakuotis ir tuo reikia naudotis. Tie koridoriai veda į Rusiją ar išvis tai yra tik fikcija?

– Dabar, kaip suprantu, iš „Azovstal“ gamyklos koridoriai veda ir į Ukrainą, bet jie yra kontroliuojami Rusijos. Taigi, deja, daliai žmonių jie gali baigtis rūsiais ar sušaudymu. Tarptautinė bendruomenė turėtų labai aiškiai iškelti klausimą, ar tai tikrai humanitariniai koridoriai ir ar jie laikosi tarptautinės teisės normų.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše: 

– Kiek žmonių toje gamykloje gali būti vis dar įstrigę?

– Jeigu buvo kalbama apie tūkstantį, tai išvykus 100, dabar turėtų būti apie 900. Tačiau patys „Azovstal“ gynėjai pabrėžia, kad toje gamykloje tiek daug patalpų, kad jie gali būti ir netiksliai suskaičiavę.

Aš turiu daug pažįstamų Mariupolyje, kadangi prieš penkerius šešerius metus ten dirbau. Taigi, labai daug draugų atsiliepia tik dabar ir norėtų būti evakuoti. Įdomu tai, kad dabar ten įvesta leidimų sistema, pažįstama iš Antrojo pasaulinio karo. Šiuos leidimus išduodanti okupacinė administracija juos duoda tik tiems, kuo pasitiki. Taigi, jei žmogus jiems pasirodo įtartinas, jis gali būti ir neevakuojamas.

Kaip matote, Tarptautinei bendruomenei tikrai yra šiuo klausimu kur padirbėti ir aš labai norėčiau, kad Lietuvos valstybė taip pat įsijungtų į šiuos dalykus. O galbūt ir pasiūlytų savo atstovus į šias JT misijas.

Tarptautinė bendruomenė turėtų labai aiškiai iškelti klausimą, ar tai tikrai humanitariniai koridoriai ir ar jie laikosi tarptautinės teisės normų.

– Kaip minėjote, kelerius metus gyvenote Mariupolyje. Sakykite, kuo tokia pranaši yra „Azovstal“ gamykla, kad ten gali slėptis tūkstančiai žmonių, o Rusijos kariai ten klimpsta?

– „Azovstal“ gamykla buvo pastatyta kaip viena saugiausių slėptuvių slėptis nuo branduolinio karo. Dėl to ten gilūs, labai ilgi požemiai, koridoriai siekia apie 11–12 kilometrų. Tai išties galėtų vadintis miestu-tvirtove.

Štai kodėl dabar suaktyvėjo noras išvežti civilius – kad būtų galima toliau bombarduoti dar negailestingiau prieš rusų kareivius. Norima, kad iki gegužės 9 d. ten nieko neliktų.

– Girdime ir apie Azovo būrį, tiekiantį maistą, vaistus, vandenį besislepiantiems žmonėms. Kokia situacija dabar yra su juo?

– Taip, jis labai reikšmingas, problema tame, kad prašymų šis būrys gana labai daug, bet ne visus turi galimybę išpildyti. Kariaujantys kariai prašo įvairių dalykų, tame tarpe – vaistų ir maisto, tačiau pristatyti tai jiems labai sudėtinga. Jie prašo, kad šie dalykai būtų atgabenti dronų pagalba. Prieš keletą savaičių tai padaryti buvo tikrai buvo realu, dabar – sudėtingiau, bet vis dar įmanoma.

Kodėl tokie lankstūs, netradiciniai sprendimai nesvarstomi, aš nežinau –  mano manymu, labai trūksta atsakomybės. Tai pat – rimto tarptautinės bendruomenės įsikišimo į šią humanitarinę tragediją.