Antri nežinios metai
O. Čaika – viena iš tūkstančių ukrainiečių, gyvenančių viltimi išvysti karo audrose dingusius brolius, sūnus, sutuoktinius. 36-erių metų moteris, aukšta ir liesa, subtilių veido bruožų ir ilgais šviesiais plaukais, yra ketveriais metais vyresnė už savo brolį Sašą. Kai buvo paauglė ir pradėjo naudotis kosmetika, brolis jos nagų laku dažydavo savo plastmasinius automodeliukus.
„Automobiliai – jo aistra. Kai suaugęs jau turėjo pinigų, nusipirko BMW. Tai nebuvo BMW, apie kurį visi svajoja, bet brolis pasižymėjo varnelę, kad turėjo BMW. Nusipirko šį automobilį, pasivažinėjo ir pardavė. Mes su mama dabar galvojame, kad kai jis grįš iš nelaisvės, vėl nusipirks BMW. Galvojame apie tai, nes taip lengviau išgyventi“, – ukrainiečių leidiniui NV pasakojo Oksana. Kalbėjo ji įsitempusi ir labai susijaudinusi. Kiekvienas klausimas apie brolį – tarsi dūris tūkstančiais mažų adatų.
Iki karo tarnybos O. Borovskis dirbo taksistu, 2022 m. pabaigoje gavo šaukimą, tarnavo 32-ojoje brigadoje.
Iš pradžių buvo greitosios pagalbos vairuotojas. Buvo pozicijoje, gynė sodybą Donbase. Pateko į nelaisvę – ši akimirka užfiksuota vaizdo įraše. „Dabar vieta, kur jis su ginklo broliais pateko į nelaisvę, yra giliai okupacijos teritorijoje“, – pasakoja Oksana, prisimindama 2023 m. vasaros įvykius.
Tuomet liepą, kai nutrūko ryšys su broliu, Oksana pradėjo ieškoti bent kokios informacijos apie jį socialinių tinklų grupėse, mynė valstybės institucijų slenksčius. 2023 m. rugsėjo 7 d. sužinojo: broliui suteiktas belaisvio statusas.
Gyventi viltimi
„Mainai“ – vienas iš nedaugelio žodžių, dabar džiuginantis visus, susiduriančius su kasdienių apšaudymų realybe. Susitarimas dėl belaisvių grąžinimo tapo vieninteliu veiksmingu ukrainiečių ir rusų delegacijų derybų Stambule rezultatu.
Pastarąjį kartą tokie mainai įvyko birželio 20 d. – į Ukrainą grįžo sunkiai sužeisti, sergantys kovotojai, nelaisvėje atsidūrę daugiausia dar 2022 m.
Kaip ir kitos motinos, seserys, žmonos, dukros, Oksana kiekvieną kartą važiuoja pasitikti sugrįžtančių. Klausinėja jų, gal kuris matė artimąjį nelaisvėje, gal girdėjo ką nors.
Laukdamos moterys nepailsta rengti akcijų, kuriose, laikydamos išdidintus vyrų portretus, primena tėvynainiams ir valdžiai – Rusija grobia ne tik kilometrus teritorijos, bet ir žmones. Juos taip pat reikia susigrąžinti, ne tik žemę. Ukrainos žiniasklaidos teigimu, 32-osios brigados artimieji ieško daugiau kaip 1 000 be žinios dingusių karių, laukia sugrįžtant apie 80 belaisvių.
Sugrįžimas iš nebūties
Nedidelėmis nelaisvėje laikomų karių grupelėmis, jų palaikais Ukraina ir Rusija keičiasi nuo pat plataus masto invazijos pradžios. Apie juos paprastai skelbiama tik tam jau įvykus – Kyjive laikomasi tylos politikos. Oficialūs pareigūnai vengia minėti skaičius ar mainų detales argumentuodami, kad nenorima pakenkti tebesitęsiantiems pokalbiams su agresoriumi ir nelaivėje tebelaikomiems ukrainiečiams.
Kiek šiandien ukrainiečių – karių, karo medikų, civilių – yra Rusijos nelaisvėje ar pagrobti nesuteikiant oficialaus statuso, neskelbiama. Nežinia – it radiacija – kaupiasi, kol vieną dieną, pasibaigus karui, paaiškėjus, kad dalis liks dingę amžinai, smogs nauja skausmo banga.
Per birželio 2 d. vykusias tiesiogines derybas Stambule Ukrainai ir Rusijai pavyko susitarti dėl precedento neturinčių mainų – apsikeitimo mirusiųjų palaikais ir tam tikrus amžiaus, sveikatos būklės kriterijus atitinkančiais gyvaisiais. Laikantis šių susitarimų jau įvyko šešios mainų procedūros. Anot koordinacinio štabo belaisvių reikalams vicepirmininko Andrejaus Jusovo, mainų būsią tiek, kiek reikės, kad būtų įgyvendinti Stambulo susitarimai.
Vyriausiam, sugrįžusiam per birželio 20 d. mainus, – 60 metų, jauniausias – 42-ejų. Anot ukrainiečių ombudsmeno Dmitrijaus Lubineco, tarp jų – kariai iš Ukrainos teritorinės gynybos, jūrų pėstininkų, oro desanto ir motorizuotųjų dalinių, taip pat nacionalinės gvardijos ir pasienio tarnybos. Didžioji dalis – Mariupolio gynėjai. Daugelis nelaisvėje buvo nuo 2022 m.
Negyjančios žaizdos, gangrena, tuberkuliozė, dėl nesuteiktos pagalbos pasunkėjusios lėtinės ligos, sužeidimų komplikacijos, „daug kitų dalykų ir žodžių, kurie neturėtų skambėti šiuolaikiniame pasaulyje“, – nesileisdamas į medicinines detales, apie laisvę atgavusių tėvynainių būklę pasakojo A. Jusovas.
Traumos, su kuriomis grįžta ukrainiečiai, pranoksta bet kokius įsivaizduojamus žiaurumo standartus. Teisės gynėjas ir advokatas Nikolajus Polozovas pasakoja apie slaptas kalėjimo įstaigas Rusijos teritorijoje, kur laikomi ukrainiečiai belaisviai ir civiliai. Šių įstaigų nekontroliuoja net Rusijos federalinė bausmių vykdymo tarnyba.
Praeina laiko, kol išdrįstama su žurnalistais pasidalyti savo išgyvenimais, – jei apskritai pajėgiama net ir mintimis grįžti į metais virtusias dienas, praleistas Rusijos nelaisvėje.
„Daugiau nei 80 proc. grįžusių mainų metu Ukrainos piliečių pasakoja apie sisteminius kasdienius mušimus. Tyčiojimasis, kankinimai, egzekucijos, seksualinio pobūdžio smurtas. Nežmoniškas elgesys – pagal tarptautinės humanitarinės teisės normas toks elgesys yra karo nusikaltimas“, – Ukrainos žiniasklaidai pasakojo N. Polozovas.
Rusijoje veikia koncentracijos stovyklų tinklas. „Tai sistema koncentracijos stovyklų, kurių veikla nereglamentuojama net įstatymų lygiu. Tai, kas ten vyksta, – absoliučiai baisūs dalykai“, – sako advokatas.
Tokie centrai įrengti buvusių pramonės įmonių teritorijose. Anot N. Polozovo, pavyko dokumentuoti bent keturias tokias įstaigas, o apie penktąją sužinota iš Rusijos televizijos reportažo.
Ant kūno išdeginta žinia
Kiekvieną kartą vykstant mainų procedūrai, laisvę atgavusius ukrainiečius pasitinka ne tik šeimų nariai, kitų karių artimieji, Ukrainos pareigūnai, bet ir žurnalistai, kurių objektyvai įamžina istorines akimirkas. Sugrįžusiųjų gyvenimo istorijos anaiptol ne visada tęsiasi nušviestos optimizmo.
Neseniai Rovnės srityje mirė 43-ejų karys Sergejus Dobrovolskis, gegužės pabaigoje sugrąžintas iš Rusijos nelaisvės. Vinycios srityje – Dmitrijus Šapovalovas, sugrąžintas pernai pavasarį. Tąkart per mainų procedūrą jis godžiai valgė tėvynainių jam duotą obuolį, apie kurį sakė svajojęs visus metus.
Praeina laiko, kol išdrįstama su žurnalistais pasidalyti savo išgyvenimais, – jei apskritai pajėgiama net ir mintimis grįžti į metais virtusias dienas, praleistas Rusijos nelaisvėje. Kiti tiesiog pernelyg nusilpę, kad turėtų jėgų tokiems pasakojimams. Arba vis dar yra traumos būsenos. Kaip Andrijus, kurio istorija pasidalijo jį apžiūrėjęs medikas.
Karys, kurio tapatybė neviešinama, po penkiolikos Rusijos nelaisvės mėnesių grįžo su ant pilvo išdegintu užrašu rusų kalba „Šlovė Rusijai“. Taip randai, fiziologinė organizmo gijimo proceso dalis, buvo paversti nauja, emocine, žaizda.
Šis atvejis atskleidžia ne tik fizinio, bet ir psichologinio teroro mastą, kurį Rusija taiko ukrainiečiams belaisviams.
Pirmą kartą fotografiją X platformoje paskelbė kanalas „Clash Report“. Vėliau Ukrainos valdžios atstovai ir gydytojai, gydantys karį, patvirtino nuotraukos tikrumą ir faktą, kad šis žmogus tikrai buvo išlaisvintas.
Apžiūros metu viename iš regioninių centrų Andrijų apžiūrėjęs medikas, apstulbintas rusų cinizmo, nufotografavo kario kūną ir paviešino nuotrauką kaip liudijimą, ką patiria nelaisvėje Ukrainos gynėjai. Sukrėsti atvaizdo, randu nusprendė užsiimti medikai, bendradarbiaujantys su nacionaline programa „Nesudeginami“, kuri nemokamai gydo per karą patirtus nudegimus ir randus.
Programos vadovas Maksimas Turkevičius BBC sakė neabejojąs, kad randai – profesionalo mediko rankų darbas. „Ne sanitaras, ne medicinos sesuo, tai tikrai padarė kvalifikuotas, rimtas chirurgas“, – sakė jis. Veikiausiai dirbta elektrokoaguliatoriumi – prietaisu, naudojamu dermatologijoje papilomoms, karpoms ir panašiems dariniams šalinti. Sadistas baltu chalatu dirbo pacientui davus narkozę, operuojant ukrainiečio patirtus pilvo srities sužeidimus. Jei Andrijus būtų buvęs sąmoningas, užrašas, net taikant vietinę narkozę, nebūtų buvęs toks lygus.
Anot M. Turkevičiaus, tai leidžia daryti išvadą, kad išdeginta ne kankinimo tikslais, bet norint palikti pėdsaką. Tačiau cinizmo lygio tai nė kiek nesumažina.
Sukrėstas Andrijaus istorijos, vienas geriausių Europos dermatologų chirurgų, Romos universiteto profesorius Oleksandras Turkevičius kartu su tautiečiais kolegomis ėmėsi randų likidavimo procedūros.
Askezė – kaip vaistai
O. Čaika nežino, kada išvys brolį. Nežino, pagal kokius principus ukrainiečiai įtraukiami į mainytinų asmenų sąrašus. Šis neapibrėžtumas, sako ji, kelia papildomo streso – nežinai, gal skambučio su džiugia žinia sulauksi rytoj, gal tik po kelių mėnesių, metų.
Kiekvienas mainų ciklas atneša vilties ir nusivylimo. Šeimos, kurios laukia savo artimųjų, planuoja savo gyvenimus pagal mainų datas. Tai formuoja ypatingą psichologinės priklausomybės formą, kai tavo emocinė būsena priklauso nuo procesų, kurių nekontroliuoji.
„Aš laukiu Sašos. Įsivaizduoju, kaip jis atvažiuos ir mes kartu valgysime tortą, ledus ir daug daug saldumynų. Nuo jo nelaisvės pradžios aš nevalgau saldainių. Jam ten taip pat norisi suvalgyti saldainį, bet jam jie neduoda“, – NV žurnalistei sakė O. Čaika.
Šie žodžiai atskleidžia solidarumo ir empatinius ryšius, kurie formuojasi tarp laisvėje esančių artimųjų ir belaisvių. Tai ne tiesiog simbolinis gestas – tai konkretus būdas išlaikyti ryšį su dingusiu žmogumi, dalijantis jo skausmu ir atsisakymu.
Išgyvenusiojo kaltės jausmas – taip psichologijoje vadinamos emocijos, kurias patiria fronte, koncentracijos stovyklose nelaisvėje išgyvenę buvę kariai, įkaitai. Žmogus jaučiasi kaltas dėl to, kad išliko tuomet, kai aplink mirtis vijo mirtį. Sąmoningai išsižadėdama saldumynų, kuriuos taip mėgo jos brolis, Oksana bando palengvinti emocinį skausmą, atlaikyti trauminį stresą.
Spaudžia paleisti belaisvius
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ET PA) birželio 24 d. priėmė rezoliuciją, kurioje paragino tarptautinę bendruomenę paremti derybas tarp Ukrainos ir Rusijos dėl belaisvių mainų „visi už visus“ formatu.
„Ukrainos karo belaisvių padėtis yra ypač sunki: jie baudžiami be teismo, plačiai ir sistemingai kankinami, taip pat nežmoniškai ir žeminančiai elgiamasi, o tai prilygsta karo nusikaltimams ir nusikaltimams prieš žmoniškumą“, – pažymima rezoliucijoje.
Tokia padėtis reikalauja skubios tarptautinės bendruomenės intervencijos, visų pirma siekiant užtikrinti tinkamą elgesį, abipusį visų karo belaisvių išlaisvinimą ir repatriaciją. ET PA pažymi, kad politinės derybos dėl belaisvių mainų yra ypač svarbios.
„Aukščiausia Rusijos Federacijos politinė ir karinė vadovybė žino apie žiaurų elgesį su Ukrainos karo belaisviais, įskaitant grasinimus, žodinius ir fizinius įžeidimus, seksualinį smurtą, kankinimus ir neteismines egzekucijas“, – sakoma rezoliucijoje.
2025 m. vasario duomenimis, JT žmogaus teisių stebėjimo misija Ukrainoje patvirtino 71 Ukrainos karo belaisvio egzekuciją ir užregistravo mažiausiai 21 karo belaisvio mirtį kalinimo metu.
Be to, užfiksuota, kad, perduodama Ukrainai žuvusių ukrainiečių karių kūnus, Rusija atiduoda ir savo karių bei užsienio samdinių palaikus, apvilkdama juos Ukrainos karine uniforma. Identifikuodama sugrąžintus palaikus Ukraina jau aptiko 20 tokių kūnų.
(be temos)