Prieš 60 metų Vietnamo kovotojai sutriuškino Prancūzijos karius istoriniame mūšyje, kurs atvėrė kelią šalies nepriklausomybei, nusmukdė Paryžiaus prestižą ir paskatino nepriklausomybės judėjimus kitose kolonijose.

Dienbjenfu mūšis, pasibaigęs 1954 metų gegužės 7-ąją po beveik du mėnesius trukusių nuolatinių kautynių slėnyje, kuriame prancūzų kariai buvo apsupti ir visiškai sutriuškinti, taip pat buvo svarbus įvykis pasaulinėje išsivadavimo judėjimų istorijoje.

Tas mūšis „buvo pirmasis kartas, kai ne Europos kolonijinis nepriklausomybės judėjimas vystydamasis perėjo visas fazes nuo partizanų grupuočių iki organizuotos ir gerai apginkluotos konvencinės armijos, pajėgios įveikti modernius vakariečius okupantus įtemptame mūšyje“, – rašė Didžiosios Britanijos istorikas Martinas Windrow (Martinas Vindrou), parašęs didelio pripažinimo sulaukusią knygą ta tema.

Žeminantį Prancūzijos karių pralaimėjimą Dienbjenfu slėnyje, užbaigusį Paryžiaus dominavimą Indokinijoje, lydėjo kitas valios išbandymas Alžyre, vos nevirtęs pilietiniu karu pačioje Prancūzijoje.

Prancūzų karas Indokinijoje vyko jau septynerius metus, kai vietnamiečių kariuomenė (Vietminis), sudaryta iš itin margų savanorių būrių, 1953-ųjų balandį nusprendė perkelti savo puolimą į Laosą, kuris neseniai tapo nepriklausomu ir išliko Paryžiaus sąjungininku.

Karinių veiksmų Indokinijoje vadas generolas Henri Navarre'as (Anri Navaras) nusprendė įkurti bazę strategiškai svarbiame Dienbjenfu slėnyje, turinčią padėti ginti Laosą ir atkirsti Vietminio aprūpinimo kelius.

Ta bazė buvo įkurta 1953 metų lapkritį, dislokavus apie 3 tūkst. parašiutininkų. Taip pat buvo pastatytas aerodromas, į kurį turėjo būti skraidinamos gyvybiškai svarbios atsargos ir papildomi kariai.

Tačiau prancūzų prielaida, kad legendinio vietnamiečių generolo Vo Nguyeno Giapo (Vo Ngujeno Ziapo) kariai nepajėgūs atakuoti tos stovyklos, toli gražu neatitiko tikrovės.

Iki sausio apie 40 tūkst. Vietminio karių apsupo stovyklą, o iki kovo jų padaugėjo iki 60 tūkstančių.

1954 metų gegužės 13 dieną vietnamiečiai pradėjo uraganinį apšaudymą. Aerodromas tapo nebenaudojamu, o prancūzams buvo sunku nusitaikyti į puikiai užsimaskavusius užpuolikus.
Stovykla krito vakare po „56 dienų ir 56 naktų triukšmo bei įniršio“, sakė kino kūrėjas Pierre'as Schoendoerfferis (Pjeras Šėndėrferis), patekęs į nelaisvę per tą mūšį.

„Staiga įsigalėjo netikėta ir siaubinga tyla“, – pasakojo jis.

„Danguje buvo daug aukštų juodų dūmų stulpų, kylančių nuo degančių mašinų. Laukai buvo nukloti negyvais kariais ir sunaikinta karine įranga“, – prisiminė atsargos pulkininkas Hoang Dang Vinhis (Hoang Dang Vinis), kuriam per tą įspūdingą pergalę buvo tik 19 metų.

Po apšaudymo iš kulkosvaidžių ir raketinių granatsvaidžių Hoang Dang Vinhis ir kiti Vietminio komunistai kovotojai už nepriklausomybę galiausiai įžengė į Prancūzijos kolonijinių pajėgų vado Christiano Marie de la Croix de Castries (Mari de la Krua de Kastri) bunkerį.

Neišliko dokumentuotų šaltinių, kas tuomet įvyko, o Ch.M.de Castries dabar jau miręs, tačiau istorikų išvados daugmaž atitinka Hoang Dang Vinhio pasakojimą.

Ch.M.de Castries, kuriam per tą mūšį buvo suteiktas generolo laipsnis, kitą dieną po jo išvadavimo 1954 metų rugsėjį tvirtino, jog balta kapituliacijos vėliava nebuvo iškelta jo įsakymu.
Tačiau Hoang Dang Vinhis sakė AFP, kad vietnamiečių kariams prisiartinus prieš prancūzų vado ir pareikalavus pakelti rankas, šis atsakė: „Nešaudykit – aš pasiduodu“.

Pergalės kaina buvo didelė: per Dienbjenfu mūšį žuvo bent 10 tūkst. vietnamiečių.

Po karo Vietnamas buvo padalytas į komunistinę šiaurę ir Prancūzijos vadovaujamus pietus pagal laikiną susitarimą, kuris pasirodė esantis netvarus.

Tai išprovokavo kitą karą, per kurį į pietų Vietnamą buvo pasiųsti šimtai tūkstančių JAV, ir pasibaigusį tik 1975 metais, kritus Saigonui. Galiausiai įvyko seniai planuotas šalies suvienijimas.
Po Dienbjenfu mūšio apie 5 tūkst. vietnamiečių karių, kurie kovėsi kolonijinių valdytojų pusėje, taip pat su Prancūzijos piliečiais santuokas sudariusių vietnamiečių buvo perkelti į Prancūziją.
Jie buvo įkurdinti pabėgėlių stovyklose, iš kurių viena buvo įkurta pietiniame kaime Sent Livrade prie Loto. Joje apsigyveno 1 160 žmonių, iš jų 740 vaikų.

Šeimos buvo apgyvendintos buvusiose kareivinėse, o kiekvienai iš jų skirtas 6 kvadratinių metrų kambarėlis – kad ir kiek šeimoje būtų narių. Naujieji gyventojai ten buvo įkurdinti 1956 metais.

Tame kaime iki šiol gyvena apie 100 pabėgėlių ir jų palikuonių.

Jų gyvenimas nelengvas, palikęs skausmingų randų – ypač mišrių šeimų palikuoniams, kaip Robertas Leroy (Roberas Lerua), kuris dabar yra 68 metų pensininkas.

„Mus priėmė labai blogai, – skundėsi R.Leroy, kurio tėvas buvo pulkininkas. – Mus visur įžeidinėdavo. Pravardžiuodavo purvinais geltonskūriais.“