Praėjus 10-čiai metų po daugiausiai pasaulyje aukų pareikalavusio cunamio, kuris sėjo pražūtį visame Indijos vandenyno regione, nusiraminimas žlugdo modernią perspėjimo sistemą, kurios tikslas yra užkirsti kelią kitai tokio šokiruojamo masto katastrofai.

2004 metų gruodžio 26-osios rytą 9,3 balo žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo prie vakarinių Indonezijos krantų, sukėlė virtinę didžiulių bangų, kurios pražudė daugiau kaip 220 tūkst. žmonių 14-oje valstybių, pradedant Indonezija ir baigiant Šri Lanka bei Somaliu.

Tarp aukų buvo tūkstančiai užsienio turistų, kurių dauguma mėgavosi kalėdinėmis atostogomis saulėtoje Tailando pietvakarinėje pakrantėje; tad katastrofos skeltas siaubas nusirito per šalis visame pasaulyje.

Nebuvo jokių perspėjimo sistemų ir daugelis žmonių neturėjo laiko, kad pasitrauktų į aukštesnes vietas atsiritant didžiulėms bangoms. Kai kas paprasčiausiai su nuostaba žiūrėjo, kaip jūra iš pradžių atsitraukia, o paskui sugrįžta aukšta vandens siena.

Artinantis tragedijos 10-osioms metinėms, ekspertai perspėja, kad atsiminimai apie tą siaubingą dieną blėsta, su savimi nusinešdami ir ryžtą rengtis galimoms naujoms katastrofoms.

„Kai pamirštama, nepasirengiama“, – sakė Margareta Wahlstroem (Margareta Valstriom), vadovaujanti Jungtinių Tautų (JT) nelaimių mažinimo tarnybai (UNISDR), kuri vaidino vadovaujamą vaidmenį prieš dešimtmetį organizuojant JT atsaką ir atstatymo pastangas.

„Katastrofos amnezija“ gali mažinti gynybą, sakė M.Wahlstroem.

„Atsipalaiduoji, tai – pavojinga ... Vienas didžiųjų iššūkių, siekiant sumažinti katastrofų pavojų, yra išlaikyti šį požiūrį“, – sakė ji.

Veikėme aklai

Maždaug 20 minučių po žemės drebėjimo pirmosios cunamio bangos, kurių kai kurios buvo daugiau kaip 35 m aukščio, smogė Indonezijos Ačės provincijos pakrantei, kur žuvo dauguma iš 170 tūkst. Indonezijos aukų.

Tačiau tik po maždaug dviejų valandų cunamis pasiekė Tailandą, Indiją ir Šri Lanką.

„Mes veikėme aklai, be jokių jutiklių Indijos vandenyne“, – neseniai per konferenciją Džakartoje sakė JAV vyriausybės Ramiojo vandenyno cunamių perspėjimo centro direktorius Charles'as McCreery (Čarlzas Makriris).

Po „100 metų ramybės“ prasidėjus „padidėjusio aktyvumo“ periodui, nuo 2004-ųjų Indijos vandenyne įvyko šeši žemės drebėjimai, kurių stiprumas buvo 7,9 balo ar daugiau, sakė Ch.McCreery.

Kad būtų užkirstas kelias žalai, kurios galima išvengti, 2011-aisiais pradėjo veikti Indijos vandenyno cunamių perspėjimo sistema, apimanti Indijos vandenyną, kuris yra stebimas iš centrų Indonezijoje, Australijoje ir Indijoje.

Šis potvynių matuoklių, plūdurų ir seisminių prietaisų tinklas naudojamas perspėti kitas regiono šalis dėl galimų cunamių.

24 valstybės aplink Indijos vandenyną įsteigė ir savo nacionalinius perspėjimo centrus.

Tailande, kur per minėtą katastrofą žuvo 5 395 žmonės, pusė jų – užsienio turistai, yra 24 valandas per parą dirbantis monitoringo centras, kuris per palydovą yra susietas su 129 perspėjimo bokštais vien šešiose cunamio paveiktose provincijose.

Didžiulės bangos atveju įsijungtų sirenos ir perspėjimai keliomis kalbomis, transliuojami iš tų bokštų, be to, būtų išsiuntinėtos perspėjamosios SMS žinutės pareigūnams, kad būtų pradėtos evakuacijos.

Tačiau Tailando Patongo paplūdimyje turistų pamėgtame Pukete nuo oranžinio perspėjimo bokšto, iškilusio virš šimtų atostogautojų, besimėgaujančių saulės voniomis, jau lupasi dažai, o netoliese pakrantėje esančiame Kao Lako kurorte, kurį cunamis buvo sulyginęs su žeme, jau išbluko užrašai, kuriais žmonės buvo raginami bėgti į aukštesnes vietas.

Apgyvendinimo tankumas pakrantės rajonuose toliau augo, nes vyksta statybos pelninguose, bet rizikinguose pakrančių rajonuose.

Mokslas ir švietimas

Išankstinio perspėjimo sistemos yra didelis šuolis į priekį, bet vien jų nepakanka, sakė Singapūro technikos universiteto „Nanyang“ profesorius Kerry Siehas (Keris Siehas).

„Tai turi eiti su švietimu ir adekvačia infrastruktūra“, – sakė jis ir atkreipė dėmesį į tokių priemonių, kaip platesnių kelių projektavimas, atsižvelgiant į evakuacijas, svarbą.

Japonija investavo į vienas geriausių perspėjimo sistemų ir informavimo apie cunamius kampanijų, kurios buvo išbandytos 2011 metais, kai žemės drebėjimo išprovokuotas cunamis pareikalavo daugiau kaip 18 tūkst. gyvybių.

K.Siehas sakė, kad „Japonijoje pasirengimo darbai buvo didžiuliai ir atsipirko“, nes be jų aukų skaičius būtų buvęs daug didesnis.

Naujoji Indijos vandenyno sistema prieš dvejus metus, kai šalys dėl galimo cunamio buvo perspėtos per 12 minučių po stipraus žemės drebėjimo prie Sumatros krantų, buvo vadinama didele sėkme. Tuomet cunamio nebuvo, bet perspėjimai, sirenos ir evakuacijos pratybos Ačėje ir Tailande suveikė.

Švietimo kampanijos mokyklose prisidėjo prie vaikų informavimo, bet suaugusieji skundėsi dėl pratybų ir „nenori šviesti ateities kartų“, sakė Muhammadas Dirhamsyahas (Muhamadas Dirhamsjahas), pareigūnas iš Ačės nelaimių prevencijos agentūros.

Tačiau Mathiasas Mannas (Matijasas Manas), cunamio aukų kapinėse Tailando Phang Nga provincijoje dėdamas gėles kolegos vokiečio atminimui, sakė, kad atminimas yra gyvybiškai svarbus.

„Manau, kad labai svarbu prisiminti tai, kas įvyko, dėl saugumo priežasčių, – sakė jis. – Dauguma žmonių nori pamiršti. Galiu suprasti“.