Praėjusią savaitę pasaulį apskriejo žinia – Libijoje pagrobtas šalies premjeras Ali Zeidanas. Regis, Libijoje tvarkos dar ilgai nebus. Galbūt tvarkos niekam ir nereikia?

Pagrobė premjerą

A.Zeidanas po pagrobimo pareiškė, esą mėginta surengti perversmą prieš valdžią.

"Nemanau, kad daugiau kaip 100 šarvuočių galėjo be įsakymo užtverti žmonėms viešbučio rajoną", – piktinosi jis.

Visgi ne taip svarbu, kas ir dėl kokių priežasčių perversmą organizavo. Premjeras – vienas aukščiausių šalies pareigūnų. Ir jei net jį sugebama pagrobti, akivaizdu, kad valstybėje tvyro visiškas chaosas.

Išvertus iš posto ilgametį Libijos vadovą Muammarą al Gaddafi tikėtasi, kad Libija pagaliau pasuks demokratijos keliu. Bandyta suorganizuoti rinkimus, patvirtinta vyriausybė, imta rašyti konstitucija. Tačiau reformos pasirodė esančios kosmetinės. Demokratija Libijoje niekam pernelyg nerūpi.

Rūpi pinigai, žemės, ištekliai, valdžia.

Skirtingos gentys kovoja tarpusavyje dėl įtakos. Tarpusavyje šaudosi miestai, regionai...

Miestų ir regionų nesantaika

Bani Valido miestas yra už 170 km į pietus nuo Libijos sostinės Tripolio. M.al Gaddafi metais miestas buvo vienas ištikimiausių pulkininko šalininkų.
Čia valdžią dalijosi didžiausia Libijos gentis Warfalla ir M.al Gaddafi gentis – Qadhadhfa. Warfalla šiuo metu karaliauja mieste, tačiau ši gentis turi daug priešų.
Tiek Bani Validas, tiek gimtasis M.al Gaddafi miestas Sirtas iki pat diktatoriaus mirties aršiai priešinosi sukilėliams. Tačiau abu miestai buvo smarkiai nuniokoti. Pastarasis didelis mūšis čia įvyko lygiai prieš metus – 2012 m. spalį.

Bani Valido gyventojų priešai – Misratos uostamiesčio gyventojai. Čia pilietinio karo metais buvo įsitvirtinę sukilėliai, kurie vėliau ir rengė atakas prieš Bani Validą.

Tokių nesutarimų Libijoje – apstu. Kovos vyksta dėl įtakos, žemės, išteklių, pinigų...

Vyriausybė – bejėgė. Nors šalies valdžia bandė integruoti sukilėlių pajėgas į šalies kariuomenę, dažniausiai kariai paklūsta savo genčių vadų nurodymams, o ne generolų.

Net menki ginčai kartais tampa kelias dienas ir net savaites trunkančiais ginkluotais konfliktais.

M.al Gaddafi mokėjo su gentimis susitarti. Vienoms gentims skirdavo privilegijų, kitas bausdavo, pavyzdžiui, iškeldindavo.

Nuvertus režimą kiekviena gentis panoro atgauti savo dalį arba pasiimti tai, kas ne jos. Kitas griebtis ginklo paskatino keršto troškimas.
Antai buvusio M.al Gaddafi miesto-tvirtovės Tavurgos 30 tūkst. gyventojų buvo suimti, nukankinti arba tiesiog nužudyti, nes rėmė režimą.

Bijo dėl savo saugumo

Kitos gentys paprasčiausiai bijo dėl saugumo. Ypač bijo juodaodžiai Libijos gyventojai.

"Mano odos spalva neva rodo, kad aš atvykėlis, – sakė Sidi Kella, vienos genties, įsikūrusios pietvakarinėje Libijoje, narys. – Tačiau esu tikrų tikriausias Libijos gyventojas, tikresnis nei daugelis arabų Libijoje."

Daugelis Sidi genties narių ginkluojasi. Kiekvienas turi po kalašnikovo automatą. Be jo, pasak vyro, neišgyvensi.

Daugelio genčių – berberų, tuaregų ir tubų – atstovai paliko Libijos vyriausybę. Pasak jų, nusibodo laukti, kol skirtingos frakcijos susitars.
Kai kurių genčių atstovai savo gyvenamuose regionuose įkūrė savas valdžios institucijas.

Antai Gato mieste, vakarinėje Libijoje, veikia Libijos tuaregų bendruomenės vyriausybė.

"Mūsų reikalavimai – nuosaikūs. Mes norime, kad valstybė remtų mūsų kultūrą ir kalbą. Mes norime darbo, norime gauti pinigų savo regionui plėtoti. Tačiau niekas Tripolyje šalies ateitimi nesirūpina", – sakė miesto meras Mohamedas Abdelqaderas.

Rytinėje Libijos dalyje taip pat kyla judėjimas už regiono nepriklausomybę. Protestuotojai čia jau ėmė blokuoti jūrų uostus, per kuriuos prekiaujama nafta.