Lenkijos ir Rusijos santykiai pasiekė žemiausią lygį po komunizmo žlugimo

Varšuva ir Maskva dabar kivirčijasi daug dažniau negu bet kada po komunistinės sistemos žlugimo. Taip didele dalimi yra todėl, kad abi šalys kai kuriuos nesenos istorijos tarpsnius vertina kategoriškai priešingai. Ką Rusija vadina išvadavimu, tą Lenkija traktuoja kaip jos pavergimą.

Kiršina ir Čečėnija

Vos ne kasdien dviejų šalių diplomatai apsikeičia priekaištais. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas šiomis dienomis turėjo daug pretenzijų savo kolegai Adamui Rotfeldui už tai, kad oficialioji Varšuva pareiškė, jog čečėnų lyderio Aslano Maschadovo nužudymas yra “nusikaltimas” ir “politinė kvailystė”. Rusijos URM vadovas tokius žodžius pavadino “labai netaktiškais ir nepakenčiamais”.

Žinoma, žodžiai “kvailys” ir į juos panašūs diplomatijoje nevartojami. Tačiau Lenkijos politikai teigia, kad Kremliuje dabar suprantami tik “stiprūs išsireiškimai”.

“Paskaita” A.Kvasnevskiui

Didžiausią Rusijos lyderio Vladimiro Putino susierzinimą sukėlė aktyvus Lenkijos prezidento įsikišimas į “oranžinę” revoliuciją Ukrainoje, kurią Kremlius laikė savo įtakos zona. Tada Kremliaus šeimininkas pasiūlė Aleksandrui Kvasnevskiui daugiau gilintis į vidaus reikalus - rūpintis dideliu nedarbu ir didėjančia Lenkijos skola užsieniui.

Varšuva neliko skolinga. URM specialiame pareiškime atsikirto, kad Rusijoje nuolat daugėja skurdžiai gyvenančių žmonių, nors naftos, iš kurios Maskva gauna daugiausiai tvirtos valiutos, kainos pasaulinėse rinkose nuolat didėja.

Kartais šie pasisvaidymai priekaištais nedaro garbės abiejų šalių atstovams, tačiau aštri polemika liudija didelę dvišalių santykių krizę.

Gina Stalino melą

Vokietijos laikraštis “Frankfurter Runschau” nurodo, kad didžiausią įtampą dvišaliuose santykiuose kelią “tamsūs praeities puslapiai”. “Varšuva kaltina Rusiją, kad ji tebegina Stalino laikų istorinį melą. Tuo tarpu Rusija jaučiasi užgauta buvusios satelitės, kurią Raudonoji armija išvadavo iš nacių priespaudos”, - rašo laikraštis.

Varšuvą itin papiktino Maskvos specialus pareiškimas Jaltos konferencijos 60-mečio proga. Rusijos vadovybė šią konferenciją įvertino tik teigiamai, nors konferencijoje priimti nutarimai pusei amžiaus suskaldė Europą į dvi dalis, kurių viena pateko į Stalino tironiją.

Rusijos pareiškime buvo pažymėta, kad Jaltoje sąjungininkai aiškiai pasisakė už “demokratinę, laisvą ir nepriklausomą Lenkiją”, bet šie žodžiai tapo deklaratyvia fraze, o tikrovė buvo visiškai kitokia. Kai Varšuva apie tai priminė Maskvai, ši atkirto, kad “Lenkija klastoja istoriją”.

Įtampa pasiekė tokį laipsnį, kad Lenkijos opozicija pareikalavo, jog A.Kvasnevskis atšauktų savo kelionę į Maskvą, kur bus iškilmingai paminėtos pergalės prieš nacių Vokietiją 60-osios metinės.

Katynės šešėlis

Naują barnį tarp Varšuvos ir Maskvos inicijavo Rusijos karo prokuratūra, atsisakiusi perduoti Lenkijai dokumentus, susijusius su Antrojo pasaulinio karo metu Stalino įsakymu nužudytais tūkstančiais lenkų kareivių. Tai pranešė Lenkijos nacionalinio atminimo institutas, tiriantis nacių ir stalinistinio režimo nusikaltimus.

Trisdešimt trys tomai dokumentų apie Katynės žudynes, kurias 1940 metais, Stalino įsakymu, organizavo NKVD, ir toliau lieka neprieinami, nes jie vis dar laikomi slaptais dokumentais, sakė Lenkijos nacionalinio atminimo instituto tyrimų vadovas Vitoldas Kuleša.

“Aš labai nustebęs, kad po 65 metų dokumentai vis dar laikomi slaptais”, - pasak naujienų agentūros PAP sakė V.Kuleša.

Lenkija pati ėmėsi tirti žudynes, nes 2004 metų pabaigoje Rusija oficialiai paskelbė užbaigusi 14 metų trukusį tyrimą.

Nusikaltimą primetė naciams

Rusijos karo prokuratūra atsisakė pripažinti Katynės žudynes karo nusikaltimu arba nusikaltimu žmogiškumui, vadindama tai civilinio pobūdžio nusikaltimu, kurio dalyvių jau negalima patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes peržengtas laiko limitas, per kurį byla galėjo būti perduota teismui.

Lenkijos nacionalinio atminimo institutas tiria masines žudynes, per kurias sovietų valdžios pareigūnai nuo 1940 metų kovo 5 dienos sušaudė mažiausiai 21 768 lenkus.

Sovietų Sąjungai 1939 metais su hitlerine Vokietija pasirašius Ribentropo-Molotovo paktą ir užpuolus rytinę Lenkiją, Raudonoji Armija į nelaisvę paėmė maždaug 22 tūkstančius lenkų karininkų ir kareivių.

Vėliau lenkų belaisviai Stalino įsakymu buvo sušaudyti Katynės miške netoli Smolensko ir Ukrainos miestuose Charkove ir Miednoje.

Hitlerininkai šį nusikaltimą atskleidė 1943 metais, tačiau tuomet Sovietų Sąjunga apkaltino pačius vokiečius, nes lenkų belaisviai buvo sušaudyti vokiškomis kulkomis iš vokiškų pistoletų. Tačiau 1990-aisiais, likus vieneriems metams iki Sovietų Sąjungos žlugimo, tuometinis sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas pripažino, kad tai NKVD darbas. Lenkija ir Rusija skirtingai vertina žudynes juridiniu atžvilgiu. Lenkija tvirtina, jog tai karo nusikaltimas, kuriam negali būti taikomas senaties terminas, ir nori surasti visus dar gyvus įtariamuosius. Tuo tarpu Rusija teigia, kad atsakingi už šį žiaurų genocidą yra tik to laiko sovietinės valdžios lyderiai.