Žmonės - ,,banginiai“ nebūna ilgaamžiai

Sumo imtynės – kas tai?

Po to, kai sumo imtynės iš Kinijos atėjo į Japonijos salas, rikisiai buvo atrenkami gana paprastai: specialūs pasiuntiniai važinėjo po šalį ir ieškojo pačių tinkamiausių. Tačiau paaiškėjo, kad fizinės jėgos sumo imtynėse nepakanka. Šiai kovai privalu turėti ypatingą, nežemišką prasmę. Tai reiškia, kad sumo pasekėjai turi skirtis nuo eilinių žmonių.

Pamažu buvo sukurta ypatinga paruošimo metodika. Imtynininkus pradėta ruošti nuo vaikystės. Japonų treneriai išmoko pagal raumenų ir limfmazgių sandarą nustatyti tuos, kurie ateityje turės nemažą fizinę galią. Dažniausiai kandidatai žinomi jau nuo 8 metų. Treneriai būtinai susipažįsta su tėvais, sužino mokinių paveldimumą. Ruošti kandidatus pradeda nuo 15 metų.

Ar sumo imtynininkai turi specialias dietas?

Patys apie save jie skleidžia įvairius gandus. Svarbu, kad maistas būtų pirmarūšis ir kaloringas. Sumo mokyklose raciono pagrindą sudaro mėsiškas patiekalas su ryžiais, daržovėmis, specialiais aštriais prieskoniais ir žalumynais. Jie valgo ir daug moliuskų, žuvies, geria... daug alaus!

Svarbu ne tiek maisto sudėtis, kiek jo sąryšis su dienos režimu.

Vienu ypu rikisiai suvalgo tiek, kiek paprastai suvalgo 2-3 žmonės. Pavalgo, pamiega, suvirškina, treniruojasi ir vėl valgo. Taip priauga svorio.

Kokie stipruolių ,,gabaritai“?

Imtynininkas, kurio svoris mažesnis nei 90 kg, vargu ar išdrįs pakilti į aikštelę. Nesunku įsivaizduoti, kas būtų, jeigu ant jo užgriūtų 150 kg masė!..

Pats aukščiausias sumo imtynininkas – Oodzucu Manjemonas (XIX a. pabaiga), pravarde Didžioji patranka. Jis yra 197 cm ūgio ir sveria tik 131 kg. Tiesa, čempionu jis taip ir netapo.

Adzumafusa Kinjitis, būdamas 180 cm ūgio ir svėręs 170 kg, pagarsėjo kaip sunkiausias sumoistas. Įprastas čempionų svoris – 140-160 kg.

Kai kurie požymiai rodo, kad jie reguliariai vartoja dopingą. Sumoistai pasakojo, kad jiems kasdien atneša padėklą su tabletėmis. Jie nežino ir nesidomi, kokios šios tabletės (japonai neturi tradicijos uždavinėti klausimus...).

Kovos pakyla pakelta virš žemės maždaug pusę metro, o jos kraštai nuožulnūs. Ypatinga šio statinio gudrybė yra tai, kad jis turi ne tik atlaikyti didžiulių kūnų kritimą, bet net nedrebėti ir truputį spyruokliuoti, kad apsaugotų kovotojus nuo traumų.

Kai riksių komanda išsiruošia į kelionę, iš anksto stiprinamas tualeto įrangos tvirtumas. Tikrinamos ir lovos bei kėdės, kurios, prireikus, tvirtinamos specialiomis atramomis.

Dar viduramžiais susiklostė pasiruošimo imtynėms ritualas. Viskas prasideda nuo triukšmingos eisenos gatvėmis, mušant gongus ir būgnus ir mėtant popierines juosteles, ant kurių užrašyti užkeikimai nuo dvasių. Paskui vyksta imtynių pakylos išvalymo ceremonija.

Ant pakylos imtynininkas plačiai išsižergia, garsiai trepsi ir kurtinančiai ploja delnais. Manoma, kad dvasios bijo triukšmo. Paskui jie paberia ant pakylos druskos, kurios dvasios taip pat nemėgsta...

Faktiškai imtynininkas turi susiremti du kartus – pradžioje su dvasiomis, paskui su žmogumi. Senovėje yra buvę atvejų, kai sumoistas po pirmojo ritualo atsisakydavo dvikovos paaiškindamas, kad dvasios jam labai priešiškos ir todėl jis pralaimės.

Šiais laikais dvasių jau nepaisoma – galima iš karto pradėti imtynes su žmogum. Bet iš karto pradėti kovą laikoma bloga maniera. Geriau priversti priešininką pasiduoti dar iki kovos, sunaikinti jį žvilgsniu. Tuo ir grindžiama speciali psichologinė kova. Imtynininkai lėtai sueina, įsmeigia vienas į kitą įnirtingą žvilgsnį, atkiša į priekį pilvą ir stengiasi neįtikėtina savo kūno mase priešininką įbauginti.

Kiek laiko tas bauginimas trunka?

Tradicinio sumo psichologinė kova gali tęstis kiek tinkama. Kadangi dabar sumo – daug pelno duodantis šou ir žmonės ateina žiūrėti imtynių, tai ,,banginio“ laikas apribotas iki keturių minučių.

Ar sumo kovoje leidžiama absoliučiai viskas?

Reikia dar kartą pabrėžti: sumo – tai šou. Kraujo ir prievartos niekam nereikia. Todėl prieš kiekvieną susirėmimą aptariama, kokios priemonės neturi būti naudojamos. Sumo imtynėse yra 72 klasikinės kovos būdai, tačiau praktikoje naudojami daugiausiai penki. Tik teoriškai leidžiama pakirsti koją, permesti per nugarą ar klubą... Bet pabandykite atplėšti nuo žemės ir dar efektingai per save permesti šimto kilogramų kalną!.. Užtat, pavyzdžiui, stumtelėjimas į krūtinę būna toks, kad paprastam žmogui sulūžtų krūtinės ląsta.

Kelia nuostabą sumo imtynininkų veidai. Jie net gyvenime kažkokie nežemiški, nutolę nuo viso pasaulio.

Tai susiję su sumo imtynininko statusu Japonijoje. Prie žmogaus, kuris bent kartą laimėjo Japonijos turnyre, taip paprastai neprieisi. Jam reikia daug kartų lankstytis ir kreiptis į jį ,,didysis kovotojau“. O pas tą, kuris du tris kartus laimėjo Japonijos čempionatuose, užsirašoma priėmimui. Tai įžymybės, todėl jie gali daug kur tarpininkauti ir padėti lankytojui.

Aukščiausias kiekvieno sumo imtynininko tikslas – absoliutaus, ,,didžiojo čempiono“ Jokodzuno titulas. Jo turėtoją aptarnauja asmeniniai virėjai, masažuotojai, vairuotojai, apsaugininkai... Pajamos siekia šimtus tūkstančių dolerių. Jokodzuno titulas veikia iki gyvenimo pabaigos. Norint jį pasiekti, reikia ne tik laimėti mažiausiai dviejuose aukščiausio lygio turnyruose, bet ir užsirekomenduoti aukštos moralės tradicijų puoselėtoju.

Kaip klostosi asmeninis sumo imtynininkų gyvenimas?

Prieš įstodamas į profesionalų klubą, kiekvienas sumoistas pasirašo gana griežtą kontraktą. Vienas jo punktas draudžia imtynėse dalyvaujantiems sumoistams vesti, turėti vaikų, net nesantuokinių, ir apsunkinti save seksualiniais ryšiais. Jis griežtai sekamas. Tai nėra sunku, juk klubas skiria jam namą, kuriame visi kontroliuojami.

Sumoistas pagal japonų tradiciją – samurajus, o jis turi būti abejingas moterims. Šis įvaizdis atkakliai palaikomas. Nors... yra keletas atvejų, kai žinomi sumoistai buvo apkaltinti prievartavimu.

Senovėje pagal karinį statusą samurajus privalėjo išprievartauti moterį. Beveik kiekviename tų laikų japonų erotiniame paveikslėlyje, skirtingai negu kinų ar indų, - prievartavimo scena. Koks nors nindzė prievartauja moterį ir laiko po jos vyro kaklu peilį, versdamas brutalią sceną stebėti.

Kaip dabar gyvena sumoistai, nėra nežinoma. Atrodo, kad asmeniniam gyvenimui jie tiesiog neturi laiko. Jie – nuolatiniai pornografinės produkcijos ir įvairių mechaninių prietaisų pirkėjai.

Yra žinoma, kad uždaruose vyrų kolektyvuose plačiai paplitę homoseksualūs ryšiai...

Tai leido ir sumo tradicijos. Berniukai, patyrusių imtynininkų mokiniai, buvo auklėjami ,,sportiškai lytiniu“ keliu. Patikimų duomenų apie tai, kas daroma dabar, nėra, tačiau imtynininkai eina į kovą lydimi berniukų mokinių...

Ar po to, kai imtynininkas nustoja kovojęs, jo asmeninis gyvenimas susitvarko?

Jis veda. Tačiau, iš visko sprendžiant, jiems vargu ar pavyksta gyventi normaliai. Neretai sumo kovotojai serga impotencija...

Ar gali nustojęs kovoti ir laikydamasis dietos imtynininkas atsikratyti antsvorio?

Visą likusį gyvenimą jie praleidžia kovodami dėl savo sveikatos. Jie iš tikrųjų nori numesti svorio, bet dažnai jo dar priauga. Žodžiu, tai labai ligoti žmonės. Tarp jų nėra ilgaamžių, jie miršta vos persiritę per 50 metų.

Tačiau, sprendžiant iš laikraščių, gražių nuotakų garsiems kovotojams netrūksta?.. Kuo jie tokie patrauklūs?

Aišku kuo – turtu ir titulais. Jokodzunai, pavyzdžiui, išėję į poilsį, aprūpinami prestižine tarnyba kokioje nors stambioje ekonomikos korporacijoje, kuriai jie naudingi dėl įvaizdžio. Dauguma jokodzunų eina į politiką. Kitus dažnai kviečia į universitetus dėstyti taip pat prestižo sumetimais.

Ar buvusiems sumo kovotojams gimsta vaikai?

Taip, pasitaiko šeimų, turinčių vaikų. Vienam sumoistui ,,pasisekė“: jis pateko į avariją ir dar neturėdamas trisdešimties galėjo išeiti iš profesionalaus klubo. O šiaip, tai labai sudėtinga: už kontrakto nutraukimą gresia fantastiškos baudos. Taigi jis vedė ir susilaukė berniuko, kurį tenka nuolat gydyti, pradedant sloga ir baigiant įgimtomis nervų ligomis. Tokia gyvenimo būdo kaina. Tai dar kartą patvirtina versiją apie dopingo vartojimą, kuris, kaip žinoma, skatina paveldimas vaikų ligas.

Ir kodėl sumo toks populiarus Japonijoje?

Šaknų reikia ieškoti japonų psichologijos gelmėse. ,,Mažiems“ žmonėms malonu matyti ,,didelius“ vyrus. Galima spėlioti, kad galingus sumoistus japonai sutapatina su savuoju vyro idealu.