Žemynas, kur seneliai valdo anūkus

Teisūs, net kai neteisūs

Smulkmenos kartais geriausiai parodo visuomenės skaudulius. Būtent toks smulkus incidentas apnuogino Nigerijos visuomenės problemas, kurios Vakaruose vargiai tiek supriešintų visuomenę kaip kad šioje Afrikos šalyje. Incidento centre atsidūrė pirmasis Nobelio literatūros premija apdovanotas afrikietis, 84-erių sulaukęs Wole Soyinka. Vieno vidaus skrydžio metu rašytojas atsisėdo ne savo vietoje. Akimirką vėliau pasirodžiusiam bendrakeleiviui – jaunam tatuiruotam vyrui su beisbolo kepure – paprašius persėsti, kilo incidentas, netrukus tapęs Nigerijoje karštų diskusijų objektu. Vietos žiniasklaida nesusipratimą išpūtė iki dramos, kurioje viena stovykla piktinosi esą pernelyg įžūliu jaunuoliu, kita laikėsi nuomonės, kurią bene taikliausiai apibūdino viena tinklaraštininkė: "Nigerijoje yra tokia bloga situacija, nes mes savo senukams nepasakome, kad jie yra neteisūs."

Diskusijos apie jaunų ir senų žmonių santykius – ne naujiena šioje 200 mln. gyventojų turinčioje Afrikos milžinėje. Tačiau pastaraisiais metais diskusijos suaktyvėjo. Kodėl, anot šveicarų dienraščio NZZ, nesunku suprasti pažvelgus į statistiką. Vidutinis šios Vakarų Afrikos šalies amžius – 18,4 metų, 63 proc. gyventojų yra jaunesni nei 25 metų ir tik 4 proc. yra vyresni nei 60 metų. Nepaisant to, šalies likimus nukreipia beveik vien tik ypač garbingo amžiaus vyrai.

Geriausias to pavyzdys – vasarį vykę prezidento rinkimai. Iš 73 kandidatų realius šansus turėjo tik dviejų pagrindinių partijų atstovai: 76-erių Muhammadu Buhari, galiausiai ir nugalėjęs, bei 72-erių Atiku Abubakaras.

Nigeriečiai, kaip rašė vienas laikraštis, galėjo pasirinkti tarp "labai senų ir dar senesnių". Komentatoriai kalbėjo apie atstovavimo krizę, juolab kad tendencija apima ne tik prezidento instituciją: nacionaliniame parlamente jaunesnių nei 35 metų asmenų – vos 3,7 proc. "Nigerija yra jauna senų žmonių šalis", – konstatavo žurnalistas Mannir Dan Ali.

Vietoje rinkimų – protestai

Ši problema – ne vien Nigerijos. Pusėje Afrikos valstybių gyventojų daugumą sudaro jaunesni nei 20 metų asmenys, tačiau vidutinis Afrikos prezidentų amžius gerokai viršija 60 metų ribą. Dvylika iš jų – vyresni nei 75-erių.

Skirtumo tarp vidutinio gyventojų ir nacionalinių lyderių amžiaus vidurkis Afrikoje – 42 metai. Rekordas šia prasme priklauso Malaviui: šalies vadovas už vidutinį pilietį vyresnis 61,5 metų. Geriausiai atrodo Burundis: skirtumas "vos" 37 metai. Įspūdinga, lyginant, pvz., su Europa, kur šis skirtumas – vos 12 metų.

Pusėje Afrikos valstybių gyventojų daugumą sudaro jaunesni nei 20 metų asmenys, tačiau vidutinis Afrikos prezidentų amžius gerokai viršija 60 metų ribą.

"Ar tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl Afrika stagnuoja?" – klausia politologas Davidas Kiwuwa. Klausimas gali būti per daug bendro pobūdžio, tačiau jis – ne vien retorinis. Tiesą sakant, ši gerontokratija turi sunkių pasekmių, rašo NZZ. Pavyzdžiui, kalbant apie pasitikėjimą politika. Nigerijoje vasario rinkimuose rinkėjų aktyvumas buvo rekordiškai mažas – tik 35 proc. Didžiausiame šalies mieste, 20 mln. gyventojų turinčioje Lagoso metropolijoje, balsavo tik 17 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių. "Svarbiausia priežastis – jausmas, kad niekas nesikeičia, kad ir kas laimėtų", – sako Nigerijos politologas Remi Adekoya.

Tokį požiūrį patvirtina ir tyrimai. Apklausose 57 proc. Nigerijos gyventojų neslepia nusivylimo: netiki, kad jų balsai lems esmines permainas. 62 proc. jų mano, kad išrinktiems politikams nerūpi paprastų žmonių norai.

Toks susvetimėjimas, anot ekspertų, yra labai pavojingas. Demokratija nustoja gyvavusi, jei didžioji dalis gyventojų lieka atstumti. Tokia bebalsė dauguma anksčiau ar vėliau pasitraukia iš politinės sistemos. Neatsitiktinai nuo tūkstantmečių sandūros Afrikoje gerokai išaugo protesto mitingų ir neramumų skaičius. Dar prieš dešimtmetį Nigerijoje buvo suskaičiuoti 28 protesto mitingai, pernai jų buvo 169.

Beji Caid Essebsi

Spjauna į švietimą

Gerontokratinės struktūros taip pat turi įtakos politiniams sprendimams. Daugeliui jaunų afrikiečių atrodo, kad politinio elito interesai prieštarauja jų interesams. Dažnai prieš rinkimus duoti pažadai sukurti naujų darbo ir studijų vietų netrukus išgaruoja.

Nigerijos pavyzdys iškalbingas. Prezidento M.Buhari valdymo metais švietimui buvo skirta 7 proc. valstybės išlaidų, – 3 procentiniais punktais mažiau nei pirmtako laikotarpiu. Nusikalstama tendencija, turint omenyje, kad Nigerijoje 10,5 mln. mokyklinio amžiaus vaikų niekada nelankė mokyklos. Tai  didžiausias skaičius pasaulyje.

Panaši tendencija ir kitose Afrikos valstybėse. Jei pažvelgtume į dar vieną statistinį rodiklį, išvystume žudikišką šios problemos potencialą: beveik pusė žemyno gyventojų – nepilnamečiai. Negavę išsilavinimo, jie ne tik bus nepajėgūs spręsti įsisenėjusių kontinento problemų, bet aštrins esamas ir kels naujas problemas.

Demokratija nustoja gyvavusi, jei didžioji dalis gyventojų lieka atstumti.

Nebenori tylėti

Politinė degradacija, didėjanti įtampa, neteisingi prioritetai:  senojo politinio elito atstovai kenkia Afrikai, rašo NZZ. Tačiau norint suprasti, ką daryti, reikia išsiaiškinti priežastis. Nigerijoje, pvz., nuolat laimi ne pačios geriausios idėjos ir šviesiausi protai, bet tie, kurie turi pinigų ir ryšių. Tai sistema, kurioje niekam nereikia naujovių ir talentų.

Kitose Afrikos šalyse – tas pats. Sykį tapę prezidentais, jie visomis išgalėmis laikosi įsikibę posto: ilgiausiai valdančių planetos vadovų dešimtuke šeši – iš Afrikos.

Ekspertai mano, kad vienas pirmiausių svarbių žingsnių – reformuoti institucijas. Pavyzdžiui, taikyti apribojimus prezidento amžiui ir kadencijų skaičiui. Tačiau net ir tokios priermonės ne iškart bus veiksmingos: Afrikoje, kur dėl karų, bado ir skurdo dauguma žmonių miršta jauni, solidus amžius laikomas savaime vertybe ir yra svarbesnis nei gebėjimai ar nuopelnai.

"Seni žmonės niekada neklysta, net jei klysta, o jaunimas niekada nežino daugiau nei vyresnieji, net jei ir daro", – rašo žurnalistas iš Lagoso Davidas Adeleke. Nigerijos politologas Josephas Adebayo kalba apie "kultūrą, kuri nutildo jaunimą". Turima omenyje giliai įsišaknijusi konservatyvi vertybių sistema, kurioje aklai garbinami vyresni asmenys ir visa, kas sena. Galiausiai nors daugiau kaip pusė rinkėjų yra jaunesni nei 35-erių, kaip kad Nigerijoje, rinkimus laimi į gyvenimo saulėlydį žvelgiantys, ne tik moraliai, bet ir fiziškai pasenę kandidatai.

Kai kur – ypač urbanizuotuose centruose – tendencijos po truputį keičiasi. Neseniai sukilęs jaunimas privertė atsistatydinti du senosios gvardijos atstovus Sudane ir Alžyre. Ironiška, tačiau tarp visuomenės veikėjų, raginančių keistis kartas, – ir W.Soyinka. "Nenoriu romantizuoti jaunimo, tačiau aš tiesiog pavargau nuo savo kartos", – sako jis. Gal šįkart patirtis iš žilagalvio išmintis iš žodžio virs kūnu?

Piliečiai ir prezidentai

Jungtinių Tautų duomenimis, Afrikoje iš visų planetos regionų daugiausiai nė 18-kos neturinčių gyventojų – beveik 50 proc. Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Okeanijoje šis rodiklis kiek viršija 25 proc. Šiaurės Amerikoje nepilnamečių dalis nesiekia ir 25 proc. Mažiausiai šio amžiaus gyventojų Europoje – apie 20 proc.

Skirtumai tarp vidutinio šalies gyventojų ir prezidento amžiaus.

Pietų Sudanas – 49,7

Burkina Fasas – 44,7

Mozambikas – 42,8

Burundis – 37

Zambija – 45,2

Malavis – 61,5

Angola – 49,1

Uganda – 58,2

Malis – 58,2

Nigeris – 51,6