XIV amžiaus maras – Dievo rykštė

Mirties įvaizdis – vėlyvųjų viduramžių centrinė tema. Epidemijos padarytas įspūdis buvo toks gilus, o nuostaba dėl jos priežasčių tokia baisi, kad dar ir 1473 metais, praėjus 120 metų po maro, prancūzas Žanas Kolombas giltinę pavaizdavo su strėle. Buvo manoma, kad pūlingos votys, būdingos šios ligos buboninei formai, pasiliko nuo Dievo Rūstybės strėlių.

Keikdami XX amžiaus ligas, mes pamirštame, kad apskritai pasaulis yra labai nesaugus: vienut vienutėlė bacila gali įjungti mirties mechanizmą.

Kaip prasidėjo epidemija?

Mesina, Sicilija, 1347-ieji. Spalio pradžia. Horizonte pasirodė Genujos galeros siluetas. Kokias žinias veža jūreiviai iš Kafos? Jau metus totoriai yra apsupę Europos „prieangį“ į Juodąją jūrą... Galera artėja. Bet kas tai? Niekas neištempia burių, irklai irgi nė iš vietos. Laivą bangos atneša prie kranto kaip negyvo banginio kūną. Ir atsiveria grėsmingas reginys: visur – ant denio ir triume, tarp irkluotojų suolų – tyso lavonai, girdisi dar nenumirusių žmonių, nusėtų juodomis dėmėmis, aimanos. Nuo laivo sklinda yrančių kūnų dvokas.

Jūreiviai, kurie dar laikosi ant kojų, papasakojo apie nežinomą ligą, apėmusią priešų kariuomenę. Ir apie tai, kaip totoriai svaidė lavonus į tvirtovę. Niekam nė į galvą nešovė atskirti jūreivius nuo vietos gyventojų – jie lipo į krantą, laidojo mirusiuosius. Valdininkai užrašė jų pasakojimus, paskui patys lipo į laivą ir apžiūrinėjo jį. Praėjo dvi ar trys dienos, ir jau mirė pirmasis užsikrėtęs Mesinos gyventojas. Mirtis ėmė tuštinti miesto gatves vieną po kitos, po savaitės apmirė bet koks visuomenės gyvenimas. Protingi žmonės ėmė bėgti iš miesto, bet „priešas“ sekė paskui juos. Taip Mesina atvėrė vartus marui.

Pati didžiausia tarp mirčių, magna mortalitas. Pradžioje po Europą pasklido gandai apie nuodingą lietų, kuris lijo virš Indijos ir Kinijos, apie skorpionus, krintančius iš dangaus, ir mirtį nešančius garus, apie tūkstančius aukų. Konstantinopolį, Levantą, Kiprą apėmė panika. Tik tada, kai ta genujiečių galera atplaukė į Mesiną, viskas išaiškėjo.

Siaubas sukaustė krikščionis

1348-ųjų vasarį epidemija apėmė Veneciją, Florenciją ir Genują. Iš rytų atplaukiantys laivai nuo kranto buvo apmėtomi uždegtais fakelais. Italijos pakrančių vandenyse sūpavosi „skrajojantys olandai“ su mirusiomis įgulomis. Maras užvaldė Pizą, Sieną, Romą. Iš Marselio uosto liga puolė į šiaurę, neaplenkė nė Avinjono, popiežiaus Klemento VI rezidencijos. Čia, nepaisant karščių, dieną ir naktį degino kvapiąsias žoles, turinčias valyti orą. Dar pavasarį pasidavė marui Barselona, Valensija ir visa Viduržemio jūros šiaurės vakarų pakrantė. Gegužę epidemija atėjo į Paryžių, po mėnesio ji jau persikėlė per Lamanšą. Vasarą plūdo liūdnos žinios ir iš Miuncheno, Kelno, Niurnbergo.

Siaubas sukaustė visą krikščioniškąjį pasaulį. Ieškant kaltininkų, žvilgsniai krypo vis ten pat, kur visada – į žydų kvartalus: „Žydai nuodija šulinius – tai žino net vaikai“. Pradžioje valdžios institucijos bandė sustabdyti savivalę ir smurtą: 1348 metų rugsėjo 26-osios popiežiaus bulė atmetė šį kaltinimą žydams ir uždraudė juos persekioti be teismo. Tačiau padėtis jau tapo nevaldoma. 1348 metų rugsėjį varguomenė užpuolė žydus Ciūriche ir bendruomenėse prie Ženevos ežero. Suliepsnojo sinagogos Štutgarte ir Augsburge, paskui – Fraiburge, Bazelyje, Ulme. Vasario mėnesį isterija atsirito iki Strasburgo. Beje, ne tik mirties siaubas akino žmonių agresiją, bet ir išskaičiavimas, godumas, žinoma, - taip pat. Todėl municipalitetai ne itin stengėsi sustabdyti smurtą, nes ir valdininkams šis tas nubyrėdavo. Būdavo, kad jie pirma, dar prieš pogromus, apiplėšdavo žydus. „Nuodytojus“ skynė smurtas, o maras šventė pergalę.

Popiežiaus prakeiksmas

Vasarą nematomasis priešas įsiviešpatavo Ženevoje, Berne ir Ulme, paskui nubaudė kietaširdiškąjį Strasburgą ir slinko į Šiaurės Europą. Tuo metu, kai ir pats popiežius pasijuto bejėgis, labai išpopuliarėjo flagelantų sekta (pliekiantieji save nuo lot. žodžio flagellantis; flagellum – rimbas; XIII-XV a. Vakarų Europos religingi asketai fanatikai, propagavę viešą plakimąsi – Red. past.). Šios sektos nariai pamėgdžiojo Kristaus kančias žalodami save. Prie miesto vartų jie ateidavo basi, skarmaluoti, kryžiais ir bažnytinėmis vėliavomis, degančiomis žvakėmis ir relikvijomis nešini, giedodami graudulingus himnus. Žmonės išsirikiuodavo gatvių pakraščiuose, daugelis raudodavo ir melsdavosi, pasiryžę su tais maldininkais eiti kartu trisdešimt tris dienas ir dar pusdienį (po vieną dieną už kiekvienus Kristaus gyvenimo šioje Žemėje metus), kad Viešpats padarytų galą marui.

Procesijai pasiekus katedrą, flagelantai išsitraukdavo savo rimbus, trišakes rykštes su geležiniais spygliais ir pradėdavo čaižyti sau krūtines ir nugaras. Kai kurie tai darydavo taip uoliai, kad kraujas aptaškydavo net bažnyčios prieangį. Atsistojęs priešais visus, pamokslininkas grasindavo Dievo rūstybe, šūkaudavo citatas iš Apokalipsės, koneveikdavo dvasininkus.

Gatves užplūdo sektantai, vis dažniau jų atgailos rypavimai darėsi panašūs į orgijas, o jie patys – į pamišėlius; kaltinimai bažnyčiai virto bepročių svaičiojimais. Popiežius savo 1349 metų spalio 20-osios bule prakeikė vis labiau įsisiautėjančius flagelantus.

Mirtinas blusos įkandimas

Kol žmonės blaškėsi ieškodami išsigelbėjimo, savo kančių priežasčių ir prasmės, juodoji mirtis šienavo gyvybes nesirinkdama. Jau buvo gerai žinoma, kaip vystosi buboninis maras. Jo pradžia buvo blusos įkandimas – visiškai paprastas reiškinys anais laikais. Niežtinčioje vietoje po dienos ar net po savaitės atsirasdavo tamsi violetinė dėmė. Dar po trijų dienų prasidėdavo aplink įkandimą esančių limfmazgių uždegimas, po savaitės žmogų imdavo kamuoti nepakeliami galvos skausmai, lydimi kliedesių, sąmonės netekimo, karščiavimų. Vis dar buvo norima tikėti, kad tai – tik paprasta karštligė dėl peršalimo. Bet ligonis greitai silpdavo, nebegalėdavo net pakilti iš patalo, jį pildavo kruvinas prakaitas, sutrikdavo virškinimas, kamuodavo vidurių skausmai ir haliucinacijos; limfmazgiai darydavosi panašūs į kankorėžio dydžio guzus. Paskui tie skauduliai sproginėdavo, iš jų tekėdavo dvokiantis pūlingas skystis. Tai reiškė, kad liko tik kelios dienos ar net valandos: ištikdavo koma ir neišvengiama mirtis. O votys nusėdavo jo artimuosius arba kaimynus.

Žmonės dar atkreipė dėmesį į keistą žiurkių elgesį. Jų baisingai priviso, bet dauguma atrodė labai tingios, nesveikos ir greitai nugaišdavo. Beje, anuo metu žiurkės ir blusos buvo tokia įprasta buities „puošmena“, kad niekam nė į galvą nešovė mintis sieti jas su baisiąja liga. Dabar mes žinome, kad marą sukelia bacila, Azijos laukinių arba miško žiurkių platinamas parazitas. Nuo jų užsikrečia „naminės“ – rūsių, laivų, aruodų žiurkės. Namines kanda blusos, kurios paskui sukandžioja žmones. Be to, blusa gali gyventi be gyvulio nešiotojo net mėnesį slėpdamasi, sakykime, audeklo raukšlėse arba šieno stirtoje.

Senos kaip žmonija

Epidemijų kildavo ir antikos laikais, tik nėra tikslių žinių, kad tai būdavo maras. Tačiau istorikai yra vieningos nuomonės, kad Justiniano valdymo – 541-aisiais metais Konstantinopolį nusiaubė kaip tik šita neganda ir iki 750 metų kelissyk pasikartojo. Paskui kelis šimtmečius maras paliko ramybėje Europą ir apsistojo centrinės Azijos židiniuose – nuo Indijos iki Kinijos. Kodėl jis taip ilgai lūkuriavo ir XIV a. viduryje staiga puolė į Vakarus, neįmanoma paaiškinti. Europoje, be kita ko, ir Vokietijoje – paplito ne tik buboninis maras, bet ir dar baisesnė jo atmaina – plaučių maras. Užkrėsta limfa, patekusi į ligonio plaučius, juos greitai suardo; žmogus atsikrenkščia krauju, paskui jį ištinka paralyžius ir mirštama nuo dusulio. Tokia infekcija plinta oru lašeliais kaip gripas ir pasibaisėtinu greičiu sunaikina organizmą.

Nuo užsikrėtimo iki mirties praeina pora dienų, o kartais žmogus nuo aušros neišgyvena net iki saulėlydžio. Buboninį marą įveikia tik vienas iš trijų ligonių įgydamas laikiną imunitetą prieš šią ligą. O nuo plaučių maro nepavyksta niekam išsigydyti. Tačiau niekas neįžiūrėjo ryšio tarp dviejų vienos ligos formų ir ilgai nesuvokė, kaip pavojinga būti šalia ligonių.

Visai pagrįstai kyla klausimas: o ką darė gydytojai? Jie turėjo savų paaiškinimų, įvairių ir gana fantastiškų. Tačiau ypatingą autoritetą pelnė Umbrijos gydytojo Džentilės da Folino (kuris, beje, pats užsikrėtė ir mirė) teorija. Jis teigė: nepalanki Marso, Jupiterio ir Saturno padėtis 1345-ųjų išvakarėse „sugadino orą“, ir tai savo ruožtu pažeidė ketverių organizmo gyvybės syvų – kraujo, gleivinių, geltonosios ir juodosios tulžies – pusiausvyrą. Kraujo pasidarė per daug, todėl prasidėjo vidinis puvimas. Toks paaiškinimas patenkino ne visus, todėl kai kurie gydytojai ieškodami reiškinio priežasčių net ėmėsi tirti lavonus, bet pastangos liko bergždžios.

Mįslė liko neįminta

Gydytojai nepailsdami rengė ypatinguosius „maro konsiliumus“, kuriuose parengdavo daugybę rekomendacijų. Pavyzdžiui, prapjauti bubonus nelaukiant, kol jie sprogs. Arba primygtinai reikalaudavo gyvenamąsias patalpas, rūsius, kamaras ir daržines plauti actu. Šis įpareigojimas galbūt ką nors ir išgelbėjo: actas atbaido blusas. Gydytojų patarimai daugiausiai liudijo apie tą patį, ką išgyveno ir tų laikų mokslas anksčiau nepatirtos grėsmės akivaizdoje – apie bejėgiškumą.

Saugokitės nuodingo pietų vėjo! Reikia atverti kraujagysles, tai mažina pavojingą kraujo perteklių. Venkite nuodingo netekančių vandenų oro! Guldykite ligonį kuo aukščiau, kad jo kvėpavimas kambaryje nuodytų tik viršutinius atmosferos sluoksnius. Ir pagaliau – gana protingas, nors ir ne absoliučiai išganingas patarimas – bėkite iš miesto.

„Ne absoliučiai“ – gana švelniai pasakyta. Labai retai pavykdavo išvengti baisaus likimo. Laimingas užmigęs sveikas ir rytą nepabudęs. O daugeliui teko stebėti, kaip palaipsniui yra savi audiniai. Taip pat, kaip beširdiškai sprunka patys artimiausi namiškiai, vos tik pastebėję pirmuosius ligos požymius. Paskutinės valandos buvo leidžiamos kenčiant neapsakomus skausmus pasibaisėtinai ištuštėjusiame būste. Galbūt, jeigu pasiseks, užsuks gydytojas, lydimas pagalbininko su smilkstančiu fakelu (jo dūmai turi valyti orą nuo nuodingų garų ir išskyrų). Įbedęs nosį į kempinę, sumirkytą actu, nusisukęs ir stengdamasis nekvėpuoti, jis pamatuos pulsą ir ką nors patars. Štai ir visa paguoda. Ypač maras siautėjo ten, kur žmonės gyveno tankiau – ligoninėse, vienuolynuose, kalėjimuose, laivuose.

Kasdien mirė šimtai žmonių. Jau seniai niekas nebepalydėdavo mirusiųjų giesmėmis, o miestų kapinėse nebebuvo kur laidoti žmones. Net žvakių vaško trūko, jis dar baisiai pabrango. Už miestų sienų kasė broliškus kapus, kartais tokius negilius, kad valkataujantys šunys lengvai išvilkdavo lavonus.

Kiekvienas savaip pasitikdavo Didžiąją mirtį. Vieni užsirakindavo namie ir ryžtingai ruošėsi ją priimti, kiti bravūriškai rodė savo beprotišką nerūpestingumą, manydami: kas bus – tebūna, vadinasi, pats metas leistis į paskutinę „puotą maro metu“. Šventosios bažnyčios autoritetas, buvęs toks neginčijamas kadaise, vis dėlto susvyravo, nes dauguma dvasininkų, silpnavališkai palikę savo parapijas, leisdavosi į kojas kaip tas pagonių žynys, pavaizduotas drobėje „Paskutinė Pompėjos diena“. Kiti tuoj pat „puldavo“ varžytis dėl pelningų parapijų, kurių ganytojai tapo maro aukomis.

Buvo, žinoma, ir dorų dvasininkų, gydytojų, valdininkų, visų visuomenės sluoksnių žmonių, kurie, rizikuodami gyvybe, atliko savo pareigą: liko su ligoniais, juos slaugė ir guodė, saugojo, kad neišgrobstytų velionių turto. „Buitinė“ Europos krikščionių mitologija tais laikais pasipildė nauju svarbiu siužetu: šventojo Sebastiano strėlės, sužeidusios jo kūną, dabar buvo laikomos „maro strėlėmis“.

Baisusis „priešas“ pasitraukė

Maro įkarštyje senojo žemyno „pagrindiniai“ monarchai surengė didįjį maldininkų žygį į Romą. Popiežius 1350-uosius paskelbė „jubiliejiniais“ (tai yra, pasak anų laikų terminologijos, tiesiog „šventaisiais“, ypač reikšmingais) metais. Kažin ar todėl, kad Dievas išgirdo maldą nuo šventojo Petro sosto slenksčio, bet tų metų pabaigoje epidemija pradėjo slūgti ir atėjo laikas rinkti akmenis. Flandrija, Švedija, Danija, Vokietija ištuštėjo. Tolimoje Grenlandijos saloje maras išnaikino visus gyventojus. 1350-ųjų Didįjį penktadienį mirė Kastilijos karalius Alfonsas XI, vienintelė karūnuota XIV amžiaus maro auka.

Škotijos kariuomenė, stojusi prieš anglus, nusilpusius nuo juodosios mirties, buvo nugalėta to paties maro. Ir viskas. Tiesa, 1352 metais maras „lankė“ savo paskutines provincijas: šiaurinę Skandinaviją ir Rusiją, bet čia jis buvo jau silpnas, „sušalo“. Stebėtina, kad kai kurie, atrodytų, visiškai atsitiktinai išrinkti (tiksliau – neišrinkti) žemėlapyje miestai ir kraštai liko maro beveik nepaliesti: Niurnbergas, Milanas, dalis Čekijos. Kodėl jiems taip pasisekė, vienas Dievas žino. Maras dar buvo grįžęs į Europą, bet šitaip smarkiai niekada nebesiautėjo. Galutinai jis apleido mūsų žemyną po atsisveikinamojo protrūkio Provanse (1722 m.). Galbūt jo sukėlėjų mutacijos susilpnėjo, o gal klimato ir žiurkių gyvenimo sąlygų pokyčiai padarė savo. Tačiau tikrai ne dėl geresnės higienos – ji dar ilgai buvo pasibaisėtinai menka. O patį kruvinosios puotos „kaltininką“ – mikrobą Yersinia pestis – tik 1894 metais rado Šveicarijos gydytojas Aleksandras Žersinas, „lauko sąlygomis“ tyrinėdamas Honkongo epidemiją.

Maras – ne tik liga

Istorikų surinktais duomenimis, nuo 1347 iki 1352 metų iš 60-75 milijonų žmonių, gyvenusių tais metais Europoje, išmirė ne mažiau kaip trečdalis. Daugelis vienuolynų, miestų ir net žemių neteko savo ankstesnės reikšmės. Bažnyčia sunkiai rasdavo dvasininkų ūmai likusioms be ganytojų parapijoms. Daugelyje vietų nuo maro smūgio jos taip ir nebeatsigavo. XIV šimtmečio maras išklibino etinius viduramžių pamatus (žinoma, maras turėjo ir „sąjungininkų“). Europoje pradėjo vis aktyviau reikštis Reformacijos šmėkla. Dar tebebuvo gyva kibi ir gaji baimė. Tad bet koks gandas, kad kažkur Žemėje vėl pasirodė maras, pažadindavo naujam gyvenimui pakilusių žmonių blogą nuojautą apie artėjančią mirtį. Taip plačiai siautėjusi liga padarė neišdildomą įspūdį XIV amžiaus Vakarų pasauliui, tad maro vardas negalėjo netapti galingu įvaizdžiu. Ir dabar dar bet kuri nelaimė, turinti neišvengiamumo bruožų ir paliečianti visuomenę, vadinama maru. Lingvistas Vladimiras Dalis, pavyzdžiui, apibūdina marą kaip „apskritai bet kokią visuotinę, užkrečiamą mirtiną ligą“. XX amžiuje maro įvaizdį pelnė nacizmas. XXI amžiuje – terorizmas...

„GEO“ Parengė V.B.