Visas gyvenimas – muilo opera

Lygiai prieš 30 metų Brazilijos televizijos kompanijoje „Globo“ buvo nufilmuota „Vergė Izaura“. O 1988 m. spalio 16 d. pirmoji serialo serija buvo parodyta sovietų televizijos ekranuose.

Ką dabar veikia garsiausia pasaulyje „vergė“? Gyvena prabangiuose prestižinio Rio de Žaneiro rajono rūmuose, turi tarnaitę, keletą automobilių ir vis dar tebesifilmuoja.

– Gaila, bet aš jau nebesu ta maža mergaitė, kadaise atėjusi į televizijos studiją „Globo“ ir pretendavusi gauti vargšės vergės vaidmenį, – sako 49-erių Luselija Santos „AIF EUROPA“ korespondentui. – Aš kaip ir anksčiau aktorė ir šiuo metu filmuojuosi seriale „Brazilijos pilietis“. Tačiau buvusio mano naivumo neliko nė žymės.

– Ką veikėte po to, kai baigėte filmuotis „Vergėje“?

– Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Ko aš tik nedariau. Ištekėjau, pagimdžiau sūnų, filmavausi daugelyje novelių ir filmų. Išmėginau savo jėgas net kaip režisierė, ir, atrodo, gana sėkmingai. Nufilmavome 5 serijų filmą apie Kiniją.

Idėja gimė dar 1985 metais, kai aš viešėjau toje šalyje. Filmas nušviečia visas tos žemės tautos gyvenimo puses. Kinijoje kasmet gausu didelių ir radikalių pokyčių. Nespėsi nė mirktelėti, o prieš tave – jau kita šalis.

– Grįžkime prie „Vergės Izauros“. Sovietų Sąjungoje tai buvo pirmasis serialas, rodytas per televiziją...

– Ir ne tik čia. Būtent „Vergė Izaura“ daugelio šalių gyventojams buvo pirmoji Brazilijos kino ir televizijos kregždė. Pažiūrėję ją žmonės sužinojo apie tai, kas yra tolimoji Brazilija. Kai pirmąkart įžengiau į studiją, režisierius pasakė: „Tu visai mažytė“. Aš atsakiau, kad jei jis nori mane įžeisti, aš galiu išeiti tučtuojau.

Tačiau vis viena likau vaidinti Izaurą. Į savo kitą serialą atėjau būdama 28-erių. Reikalas tas, kad mano santykiai su televizijos studija „Globo“ visą tą laiko buvo ne itin geri.

– Tačiau būtent po „Izauros“ jūs ir išgarsėjote...

– Po to, kaip buvo parodytas serialas, ištisus penkerius metus gaudavau tonas laiškų. Gerbėjai rašė man įvairiomis pasaulio kalbomis, jie buvo įsitikinę, kad aš juos suprantu. Tuomet, praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį, mūsų kūrybinė grupė lankėsi beveik visoje Europoje ir Azijoje. Visur mus priimdavo labai šiltai. Programa „Labas rytas, Amerika“ serialą pavadino geriausiu amžiaus serialu. Kai jis buvo transliuojamas, vykdavo kažkas neapsakoma. Kuboje, pavyzdžiui, taksistai nedirbdavo. Brazilijoje buvo pakeistas pietų metas, kad žmonės galėtų pažiūrėti „Izaurą“.

Girdėjau, kad Rusijoje fazendomis pradėjo vadinti privačius sklypus. Lenkijoje buvome priversti sustoti kiekviename kaime, kiekvienoje provincijoje. Mus norėjo matyti visi. Dovanojo gėlių ir dovanų. Vengrijoje buvau priversta 10 valandų dalinti autografus. Pažymėtina, kad ten „Vergė Izaura“ buvo neverčiama ir transliuojama be titrų. Mes iki šiol sukame galvas, kaip žmonės žiūrėjo mus ir kaip mes galėjome tapti tokie populiarūs. Portugalijoje viena moteris sušaudė televizorių, kai sužinojo apie vieno iš serialo herojų – Tobieso mirtį. O vėliau atsiuntė man sąskaitą už naują televizorių.

– Tokia sėkmė, matyt, neleido turėti asmeninio gyvenimo.

– Laiko ir dabar katastrofiškai trūksta. Kitas klausimas – asmeninį gyvenimą kurti tikriausiai per vėlu (juokiasi), o ir gyvenimo prioritetai visai kitokie. Darbas – štai mano didžiausias meilužis. O geriausias draugas – sūnus. Jis jau suaugęs ir savarankiškas žmogus. Pedras pasekė mano pėdomis – tapo aktoriumi.

Jau seniai domiuosi joga. Nekalbėsiu apie tai, kaip tai naudinga. Tačiau būdama beveik 50-metė vis dar jaučiuosi jauna mergaitė. Be to, kasdien nubėgu po 10 kilometrų. Bet kokią dieną, bet kokiu oru, bet kokiame pasaulio krašte.

– Kas dar padeda išsaugoti Jūsų jaunystę?

– Mityba. Šioje srityje aš labai drausminga. Jau 20 metų esu vegetarė.

„AIF EUROPA“
Parengė O.K.