Katalikų bažnyčią vienas po kito drebinantys pedofilijos skandalai turi gilias šaknis, kurios veda į patį Vatikaną. Padėtį apsunkina tai, kad Benedikto XVI vadovaujama Bažnyčia virto uždaru bunkeriu, rašo britų dienraštis "The Independent".

Moralinis išbandymas

Viešnagė Didžiojoje Britanijoje šių metų rudenį popiežiui Benediktui XVI bus sunkus moralinis išbandymas. Ši šalis turi moterų pastorių, homoseksualų ministrų, o virš Londono karališkojo parko iškilęs mečetės minaretas. Populiarioji kultūra pakirto Bažnyčios pozicijas, todėl retas britas dabar periodiškai lanko maldos namus. Tokiomis sąlygomis kunigų pedofilų skandalas, krečiantis Vatikaną pastaruosius mėnesius, gali tik dar labiau pakurstyti žmonių nepasitikėjimą Bažnyčia.

Kai buvo karūnuotas popiežiumi, Benediktas XVI žadėjo apvalyti Bažnyčią. Skirtingai negu jo pirmtakas Jonas Paulius II, dabartinis Vatikano vadovas nedažnai važinėja po pasaulį ir nesurenka pilnų stadionų žmonių. Jo vadovaujamos Bažnyčios tikslas – ne plėtra, o apsivalymas. Bažnyčia turėjo tapti mažesnė, bet švari ir nuosekli institucija, kuri laikosi savo žodžio.

Bet pastarųjų mėnesių įvykiai parodė, kad korupcijos šaknys prasiskverbė iki pat Bažnyčios širdies. Turtingas Italijos pramonininkas Angelo Balducci prieš 15 metų gavo itin garbingą Jo Šventenybės riterio titulą, o praėjusį mėnesį buvo apkaltintas susižėręs pinigų iš nešvarių statybos projektų. Maža to, Vatikano choro narys prisipažino už pinigus ieškojęs jam homoseksualių partnerių.

Užgriuvo skandalų lavina

Šių metų pradžioje Vatikaną skandalų lavina užgriuvo iš užsienio. Benediktas XVI tik spėjo pasmerkti šlykščius kunigų pedofilijos atvejus Airijoje, kaip panašus skandalas kilo garsiajame Vokietijos Rėgensburgo chore, kuriam anksčiau vadovavo popiežiaus brolis Georgas Ratzingeris. Kunigų pedofilų aukos prabilo ir Austrijoje, Olandijoje.

Dar sunkesni atrodo kaltinimai, mesti Meksikos Kristaus legionierių ordino įkūrėjui Marcialiui Macieliui, kuris mirė 2008 m. sulaukęs 87-erių. Kai jauni kunigai apkaltino dvasininką seksualine prievarta, sudrausminti jį buvo patikėta Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui Josephui Ratzingeriui – būsimam popiežiui Benediktui XVI. M.Macielis 2005 m. buvo priverstas palikti dvasininko pareigas ir pasirinkti maldininko atgailautojo gyvenimą. O prieš keletą savaičių jam buvo mesti nauji kaltinimai: du nesantuokiniai vaikai apkaltino jį seksualiniu išnaudojimu ir pareikalavo 26 mln. dolerių kompensacijos iš Meksikos Kristaus legionierių ordino.

Dalis Vatikaną šiomis dienomis krečiančių skandalų kyla dėl dešimtmečių senumo įvykių, bet kita dalis tiesiogiai liečia šiandienę Katalikų bažnyčią ir parodo, kad per ilgą laiką mažai kas tepasikeitė. Ir Benediktas XVI čia suvaidino nemenką vaidmenį.

Gyvenimo lūžis

J.Ratzingerio gyvenimą galima padalyti į dvi dalis. Pirmoje jis buvo liberalus reformatorius, energingai stengęsis atvesti Katalikų bažnyčią į šiuolaikinį pasaulį. Kitu gyvenimo etapu, kuris prasidėjo 1968 m., jis tapo antirevoliucionieriumi, bandančiu apsaugoti Bažnyčią nuo visų madingų nesąmonių ir išsaugoti jos tyrumą, į kurį kėsinasi reformatoriai.

Ilgus šimtmečius Vatikanas atsilikdavo nuo laikmečio. Dėl to kalėjime buvo priverstas pūti Galilėjas Galilėjus, o Charlesas Darwinas vadintas bepročiu. Kai po Italijos susivienijimo Bažnyčia neteko pasaulietinės valdžios ir buvo įsprausta į kelių šimtų tūkstančių kvadratinių metrų Vatikano miestą, panašiai pakito ir dvasininkijos mąstymas. Plati pasaulinė Bažnyčia buvo užrakinta mažame kambarėlyje su tamsintais langais, prikimštame supelijusių idėjų.

Didžiausias lūžis Katalikų bažnyčios istorijoje po reformacijos įvyko per Vatikano antrąjį susirinkimą 1962–1965 m. Jį inicijavęs popiežius Angelo Roncalli nebijojo permainų. Jis atvėrė Vatikano langus, bandydamas rasti vietą Bažnyčiai naujame pasaulyje. Bažnyčioje atsirado vietos pasaulietiškiems žmonėms, ji pradėjo dialogą su kitų tikėjimų atstovais, o pačiame Vatikane baigėsi popiežiaus vienvaldystė ir įsivyravo kolegialumas.

Jaunas ir energingas teologas J.Ratzingeris buvo šių permainų centre. Jis tvirtai laikėsi Vatikano antrojo susirinkimo nuostatų ir puoselėjo naują Bažnyčios viziją. Tačiau praėjus vos keleriems metams jo pažiūros apsisuko 180 laipsnių.

Iškilo daug pavojų

1966 m. pradėjęs dėstyti Tiubingeno universiteto Teologijos fakultete J.Ratzingeris pastebėjo, kad čia pradėjo bręsti 1968 m. Prancūzijos socialinės revoliucijos idėjos. Studentai pradėjo platinti lankstinukus su šventvagiškais užrašais: "Kas yra Jėzaus kryžius, jei ne sadomazochistinio skausmo šlovinimo išraiška?", "Naujasis Testamentas yra žiaurus dokumentas, stambi masių apgaulė". Marksizmą smerkiantys dėstytojai buvo nušvilpiami ir boikotuojami.

J.Ratzingeriui atrodė, kad Katalikų bažnyčiai iškilo pavojus, kad ją bandoma sutrypti. Teologas baiminosi, kad žiaurios ir tironiškos ideologijos bando paversti ją savo įrankiu.

"Kiekvienas, norėjęs būti pažangus, buvo verčiamas paminti sąžiningumą", – vėliau rašė J.Ratzingeris. Jis nusprendė likti sąžiningas ir dėl to paaukoti pažangą. 1969 m. jis paliko Tiubingeno universitetą ir išvyko dėstytojauti į Rėgensburgą.

Pagal naują J.Ratzingerio viziją Bažnyčia dabar turėjo saugoti tradicines tiesas ir nepasiduoti žalingiems šiuolaikiškumo vėjams. Šios idėjos jis laikosi iki šiol.

Pradėjo griauti tiltus

Ekspertai nesitikėjo, kad popiežiaus vietą užims kardinolas J.Ratzingeris. Jis laikėsi pasenusių pažiūrų, pats buvo sulaukęs 78-erių ir neturėjo tokios charizmos, kokia spinduliavo Jonas Paulius II. Tačiau jis sugebėjo įtikinti kardinolus, kad turi užtektinai energijos ir noro eiti aukštas pareigas. Keturių balsų persvara jis buvo išrinktas popiežiumi Benediktu XVI.

Permainų vėjai pasirodė esą tokie pat efemeriški kaip dūmai, kylantys iš Vatikano kamino. Naujas popiežius padarė daug neapdairų žingsnių, kurie gali skaudžiai atsiliepti Bažnyčiai.

2006 m. Rėgensburgo universitete Benediktas XVI pacitavo vieną Bizantijos imperatorių: "Parodykite man, ką naujo atnešė Mahometas, ir pamatysite blogus ir nežmoniškus dalykus."

Šie žodžiai sukėlė musulmonų pyktį ir, pasak kai kurių analitikų, sunaikino tiltą tarp dviejų tikėjimų, kurį ilgus dešimtmečius statė Jonas Paulius II.

Naciai naikino krikščionybę?

Viešėdamas Afrikoje Benediktas XVI pareiškė, kad prezervatyvai nepadės kovoje su AIDS, o tik pablogins padėtį. Apsilankęs Stambulo Mėlynojoje mečetėje ir pasimeldęs petys petin su jos imamu, jis netrukus atmetė dviejų religijų dialogo galimybę. Jis atsisakė pasirašyti Jungtinių Tautų deklaraciją dėl homoseksualų ir neįgalių žmonių teisių. Nuvykęs į Braziliją jis neigė, kad tenykščiams žmonėms buvo primesta svetima religija, ir tikino, kad jie nesąmoningai patys jos norėjo. Atskilusią Pijaus X broliją jis priėmė atgal į Bažnyčią, o vėliau sužinojo, kad vienas jos vyskupas Richardas Williamsonas neigia holokaustą.

Jonas Paulius II yra ne kartą atsiprašęs žydų už Bažnyčios nuodėmes jų atžvilgiu. Kai 2006 m. Benediktas XVI atvyko į minėjimą Aušvico koncentracijos stovykloje, visi tikėjosi kažko panašaus. Bet popiežiaus kalba buvo visai kitokia. Jis pareiškė, kad šioje vietoje buvo vykdomi masiniai nusikaltimai prieš Dievą ir žmogų. Nacistinei jaunimo organizacijai "Hitlerjugend" ("Hitlerio jaunimas" – vok.) vaikystėje priklausęs pontifikas tarsi bandė išteisinti savo tautiečius.

"Nusikaltėliai atėjo į valdžią ir išnaudojo mūsų žmones kaip instrumentą savo naikinimo ir valdžios troškuliui patenkinti", – Aušvice sakė Benediktas XVI ir paminėjo tik krikščionių aukų vardus. Pagal jo holokausto versiją naciai žudė žydus norėdami sunaikinti Dievą ir krikščionišką tikėjimą.

Popiežiaus vienišumas

Benediktui XVI krikščionybė yra baisaus šiuolaikinio pasaulio auka. Nuo pat 1968 m. dvasininkui atrodė, kad tariami pasaulietiški draugai ir tikinčiais apsimetantys dviveidžiai nuolat bando priremti prie sienos, apsupti ir palaužti jį ir jo tikėjimą. Palyginti su Jonu Pauliumi II, kuris artimai bendravo su budistais ir klausėsi Bobo Dylano, jo įpėdinio pažiūros atrodo paranojiškos.

Būti Katalikų bažnyčios vadovu yra vienišas darbas. Popiežius Paulius VI asmeniniuose užrašuose rašė: "Tai atneša vienatvę. Aš ir anksčiau buvau atsiskyrėlis, bet dabar mano vienišumas yra pilnas ir bauginantis… Kenčiu vienas… Tik aš ir Dievas."

Benediktas XVI dabar turėtų jaustis panašiai. Bet jis pats Vatikaną pavertė didžiuliu bunkeriu.