Skirtingų ideologinių jėgų susivienijimas būna sėkmingas tik esant specifinėms sąlygoms

Lietuvos politiniame leksikone staiga atsirado žodis “vaivorykštė”. Ir jis iš karto tapo madingas. Lietuvos politikai, sekdami kitų šalių pavyzdžiais, irgi pasišovė sudaryti plataus spektro Vyriausybę. Bet dauguma pavyzdžių liudija, kad “vaivorykštės”, arba plačios koalicijos, politinę padangę puošia neilgai.

Lietuvoje bus paprasta koalicija

Politologas Algis Krupavičius “Kauno dienai” sakė, kad neretai painiojamos skirtingos sąvokos: “koalicija” ir “vaivorykštė”.

Anot pašnekovo, politologijos kanonai sako, kad “vaivorykštė” būna tada, kai ją sudaro dvi daugiausiai balsų gavusios partijos, kurios išpažįsta skirtingas ideologijas. Politologas pažymėjo, kad Lietuvoje tikriausiai bus sudaryta paprasčiausia kairės ir dešinės koalicija, bet ne “vaivorykštė”.

Tokių koalicijų istorijoje būta nemažai. Kai kuriose valstybėse tokie eksperimentai buvo daromi ne sykį.

Dukart plačios koalicijos buvo sudarinėjamos Belgijoje (1973 ir 1980 metais), kai krikščionys demokratai, socialistai ir liberalai bandė suformuoti vyriausybę. Abu mėginimai buvo nesėkmingi - ministrų kabinetai abiem atvejais egzistavo tik po kelis mėnesius, pažymėjo A.Krupavičius.

Italija - rekordininkė

“Vaivorykštės” tipo, arba koalicinės vyriausybės, buvo nuolat sudaromos Italijoje, todėl ši šalis tapo rekordininke pagal ministrų kabineto kaitos tempus.

Per beveik 60 metų, praėjusių po Antrojo pasaulinio karo, Italijoje pasikeitė 62 vyriausybės, kuriose ištisus dešimtmečius dominavo Krikščionių demokratų partija. Bet ji ilgainiui patyrė didelę moralinę krizę, kai net keliems jos lyderiams buvo mesti sunkūs kriminaliniai kaltinimai - žmogžudysčių užsakymai, ryšiai su mafija ir pan.

Analitikai mini dvi pagrindines nuolatinio Italijos politinio nestabilumo priežastis. Viena jų ta, kad kelios partijos yra beveik po lygiai “pasidalijusios” rinkėjus, todėl nė viena iš jų negauna tiek balsų, kad galėtų formuoti vyriausybę. Tada tenka kviestis į talką net ideologiškai priešiškas politines jėgas. Daug ministrų kabinetų krikščionys demokratai sudarinėjo su socialistais.

Kita nuolatinio nestabilumo priežastis - nenoras į vyriausybę įtraukti kompartiją, kuri ypač “šaltojo karo” metais buvo laikoma Kremliaus įrankiu. Vašingtone ir NATO sluoksniuose buvo manoma, kad agresyvi Sovietų Sąjunga siekia sužlugdyti Šiaurės Atlanto aljansą, kaip silpniausią jo grandį pasirinkusi Italiją.

Vakarai buvo numatę scenarijų, kuris galėjo būti pradėtas vykdyti Italijoje susiklosčius nepaprastosioms aplinkybėms. Tik žlugus Sovietų Sąjungai, pasaulio žiniasklaidoje pasirodė labai įdomus dokumentas. Iš jo paaiškėjo, kad JAV administracija ne kartą Italijos vadovus buvo griežtai įspėjusi: jeigu į ministrų kabinetą bus įtraukti kompartijos atstovai, Vašingtonui neliks nieko kito, kaip tokią vyriausybę nuversti.

Tad jei Italijos “vaivorykštėje” ar koalicijoje būtų atsidūrę kompartijos atstovai, amerikiečiams būtų tekę Italiją vaduoti dar kartą.

Britus sutelkė karas

Istorikas Česlovas Laurinavičius “Kauno dienai” sakė, kad kai kurios “vaivorykštės” sėkmingai dirbo Antrojo pasaulinio karo ir “šaltojo karo” metais.

Pašnekovas atskirai pažymėjo Didžiąją Britaniją, kai karo įkarštyje konservatoriai į vyriausybę įtraukė leiboristus, taip sudarydami tautą vienijantį ministrų kabinetą, kuris nepaprastosiomis sąlygomis dirbo labai sėkmingai.

Č.Laurinavičius nurodė, kad “vaivorykštė” sėkmingai dirbo ir Vakarų Vokietijoje “šaltojo karo” metais, kai ši valstybė susidūrė su rimtu išmėginimu 1961-aisiais. Vakarų vokiečiai tada pajuto, kad JAV flirtas su SSRS jiems nieko gero nežada, kad amerikiečiams labiau rūpi savo, o ne sąjungininkų interesai. Tai privertė Vakarų Vokietijos politikus susitelkti ir sudaryti “vaivorykštę”.

Du Austrijos pavyzdžiai

Bet kai kada “vaivorykštė” toje pačioje šalyje būna ir pavykusi, ir nesėkminga.

Pavyzdžiui, Austrija pastaraisiais metais garsėjo ne vien populistu Jorgu Haideriu, bet ir “vaivorykštės” trukmės rekordu. Alpių respubliką ištisus 14 metų - nuo 1986-ųjų iki 2000-ųjų - valdė konservatoriai ir socialistai.

Bet kai partneriai susikivirčijo, konservatoriai vyriausybę sudaryti pakvietė Laisvės sąjungos lyderį J.Haiderį, ES Austrijai paskelbė boikotą. 2002-ųjų rugsėjį skandalingoji “vaivorykštė” žlugo.

Didysis Pavas dirbo sėkmingai

1995-aisiais jaunas ir ambicingas politikas, tuomet dar viengungis, Pavas Liponenas, kurį dėl solidaus ūgio suomiai praminė didžiuoju Pavu, suformavo “vaivorykštę” net iš penkių partijų, pradedant konservatoriais ir baigiant žaliaisiais, tada daugumoje Europos valstybių besiveržusiais į valdžią.

Didžiojo Pavo sumanymą Kalevalos šalies ir užsienio apžvalgininkai iš pradžių vertino skeptiškai. Tačiau jo vyriausybė išsilaikė beveik devynerius metus. Kaip vieną tokio sėkmingo darbo priežasčių politologai nurodė sunkią ekonomikos krizę, kurią šalis išgyveno po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Nors Sovietų Sąjunga Suomijos atžvilgiu vykdė vadinamąją finliandizavimo politiką, kurios viena sudedamųjų dalių buvo Kalevalos krašto suverenumo varžymas, šios šalies verslininkai iš Maskvos gaudavo daug gerų užsakymų.

Bet sužlugus SSRS, užsakymų gausybės rago neliko. Suomija XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį išgyveno sunkią krizę. Kaip tik ši priežastis Suomijos politikus privertė pamiršti ideologinius prieštaravimus.

Slovakijos partijas suvienijo neapykanta populistui

Tuo tarpu Slovakijos politikus privertė telktis populistas Vladimiras Mečiaras. Prieš jį susivienijo įtakingiausios politinės partijos. Ši “vaivorykštė” egzistavo beveik ketverius metus - nuo 1998-ųjų iki 2002-ųjų.

V.Mečiaras buvo vienas iš tų, kurie įtikinėjo Slovakiją atsiskirti nuo Čekijos, kuri esą išnaudoja mažesnę respubliką. Spekuliuodamas tautiniais jausmais, jis 1990 metais tapo ministru pirmininku ir šalį valdė aštuonerius metus.

Tačiau ES, kurios narystės tada siekė Slovakija, Bratislavai pateikė ultimatumą: durys į ES bus atvertos tik tuo atveju, jeigu V.Mečiaras bus išeliminuotas iš politinės arenos.

Kaip tik tuomet į “vaivorykštę” susibūrė įtakingiausios partijos ir V.Mečiaras atsidūrė politiniame užribyje. Bet tai truko neilgai.

Šiais metais Slovakija vėl atsidūrė dėmesio centre, kai pirmajame prezidento rinkimų ture sėkmingiausiai varžėsi V.Mečiaras ir jo vienmintis Ivanas Gasparavičius.

Taigi “vaivorykštė” populistą nuo arenos nustūmė tik laikinai.