Už narsą kovose - medaliai ir paminklai

Parke Londono centre atsirado paminklas, šlovinantis visų žuvusių šunų, mulų, balandžių ir net jonvabalių narsą.

Matomiausioje skulptūros kompozicijos vietoje pavaizduotas Marijos Dickin medalis – karalienės Viktorijos kryžiaus gyvūnams analogas, kuris buvo ant garsaus spanielio Barterio kaklo, kai jis Irake aptiko slaptą ginklų sandėlį.

Tarp medalininkų dominuoja šunys ir balandžiai, tačiau tai nereiškia, kad karuose nebuvo naudojami kiti gyvūnai.

Arkliai

Nė vienas gyvūnas pasaulio karuose nesuvaidino tokio didelio vaidmens kaip arkliai.

Visų pirma tai buvo nešuliniai gyvuliai, gabenę ir karius, ir jų mantą. Manoma, kad mūšyje žirgai pirmą kartą buvo panaudoti maždaug prieš 1000-2000 m. pr. Kr. Kai kurie iš jų netgi tapo mitinėmis figūromis, pavyzdžiui, legendinis Aleksandro žirgas Bucefalas.

Paskutinis masinis arklių ,,pasirodymas“ – Pirmasis pasaulinis karas: 1914 metais tiek Britanija, tiek Vokietija dar turėjo kavalerijos pajėgas po 100 000 vyrų, kuriems, žinoma, reikėjo daugybės žirgų.

Deja, apkasai, kulkosvaidžiai ir spygliuotos vielos sunaikino kadaise galingus karinius darinius: apskaičiuota, kad Pirmajame pasauliniame kare iš 150 dalyvavusių žirgų gyvi liko tik 4.

Antrojo pasaulinio karo metais arkliai taip pat buvo naudojami, tačiau dažniau tik kaip transporto priemonė, o dabar – kaip iškilmingų karinių ceremonijų dalis.

Asilai ir mulai

Kilę iš šiaurės rytinės Afrikos ir prijaukinti maždaug prieš 4000 m. p. Kr. asilai ir mulai šimtmečius buvo ir tebėra naudojami kaip nešuliniai karo gyvuliai.

Jie nuo seno garsėja ištverme – gali gabenti krovinius, nepakeičiami kalnuotose vietovėse.

Mulai buvo ypač vertinami, nes be baimės gabendavo mantą net siauromis perėjomis ar stačiais takais.

Tai pabrėžia ir Birmoje su japonais 1941-1945 metais kariavę kariai: tuomet mulai buvo vienintelė džiunglėms tinkama transporto priemonė. Mulams net perrėždavo balso stygas, kad jie savo šūksniais neatkreiptų priešo dėmesio.

Kupranugariai

Manoma, kad pats Mahometas į mūšį jojo kupranugariu.

Arabų užkariautojai kupranugarius naudojo ne tik norėdami išgąsdinti Bizantijos kavalerijos žirgus stipriu jų kvapu ir keista išvaizda, bet ir tuomet, kai priešininkas netikėtai puldavo iš dykumos pusės.

Drambliai

Kai islamas išplito iki Indijos, drambliai tapo kovinės strategijos dalimi. Tai buvo savotiški tų laikų tankai, galėdavę išversti net fortų sienas.

Šarvuoti, ant savo nugarų gabenantys ietimis ginkluotą įgulą, drambliai siaubė senovės kovų laukus nuo Numidijos iki Birmos.

Jų prižiūrėtojai visada turėdavo plaktuką ir smaigą: jei žaizdų, dulkių, triukšmo ir keistų kvapų įerzintas gyvulys taptų nevaldomas ir apsisukęs imtų traiškyti ,,savuosius“, prižiūrėtojas perdurtų jo nugaros smegenis.

Šunys

Nė vienas naminis gyvūnas iš žmogaus nėra gavęs tiek karinių apdovanojimų kaip šuo. Nuo seno juos garbina, apie juos sukurta begalė mitų ir legendinių istorijų.

Senovės graikai šunis kartkartėmis naudodavo mūšiuose, o Ispanijos konkistadorai su mastifais medžiodavo Peru indėnus.

Šunys buvo geri sargai: Peloponeso karo metu šuo, vardu Porteris, lodamas pažadino Korinto įgulą ir taip išgelbėjo miestą nuo netikėtos priešų atakos.

Dėkingi miestiečiai Porteriui ir dar 49 sarginiams šunims pastatė paminklą.

Daug gražių istorijų pasakojama apie šunų žygdarbius abiejuose pasauliniuose karuose, kur jie buvo naudojami kaip komunikacijos priemonė.

Tų laikų lauko komunikacijų sistemos buvo ganėtinai trapios, o treniruoti šunys yra greitesni už bet kurį žmogų pasiuntinį.

Taip pat jie buvo mažesnis taikinys priešo snaiperiui, šunys galėjo nubėgti net ten, kur nepravažiuodavo technika.

Pirmojo pasaulinio karo metais 4 kilometrų fronto liniją šuo su žinute ant kaklo įveikdavo greičiau nei per 60 minučių.

Kitas svarbus šunų vaidmuo – psichologinis žmogaus palaikymas. Tai būdavo ypač svarbu apgulčių metu, kai apkasuose tekdavo praleisti po kelias savaites.

Tačiau šunų karinėje istorijoje yra ir juodų puslapių: amerikiečių karinės pajėgos į Vietnamą atsivežė beveik 5 tūkstančius šunų, iš jų į namus grįžo tik 200.

Kai kurie buvo nukauti mūšiuose, tačiau didesnioji dalis, didelei kareivių gėdai, buvo palikti likimo valiai, o jei pakliūdavo į rankas vietnamiečiams – žiauriai nukankinti.

Vietiniai gyventojai taip nekentė JAV šunų, kad už jų galvas net siūlė premijas.

Ne ką šlovingesnė ir kita ,,dresavimo“ istorija: tiek JAV, tiek Sovietų sąjungos kariškiai pasinaudojo japonų kamikadzės idėja.

Vos pradėjusiems matyti šuniukams maistą dėdavo tik po tankais. Išugdžius šį refleksą, šunis ilgą laiką marindavo badu, o kai pasirodydavo priešų tankai, jiems ant nugarų pririšdavo sprogmenis ir paleisdavo.

Nereikia nė sakyti, kad išbadėję gyvūnai puldavo ten, kur paprastai būdavo dedamas ėdalo dubuo. Tai būdavo jų paskutinė kelionė.

Katės

Su šiais gyvūnais per visus karus buvo elgiamasi gana žiauriai: senovėje kates ir lapes naudodavo kaip padegamuosius ginklus, kuriais buvo galima sunaikinti priešų javų laukus.

Katei prie uodegos pririšdavo kamuolio dydžio drobės gniutulą, suvilgytą degiu skysčiu, ir padegdavo. Ugnies išgąsdintas gyvūnas tempdavo kamuolį paskui save, pakeliui padegdamas viską, kas dega, kol galiausiai išsekdavo ir nugaišdavo.

Kiek garbingesnis vaidmuo katėms teko Pirmojo pasaulinio karo metais. Apkasuose jos naikindavo graužikus, tačiau tūkstančiai kačių žuvo nuo iprito dujų ir artilerijos ugnies.

Čia katės kaip ir šunys atliko nemenką vaidmenį dvasiškai ir psichologiškai palaikydamos karius.

Balandžiai

Apskritai paukščiai pasaulio karų istorijoje yra minimi dažnai. 386 m. p. Kr. žąsys perspėjo romėnus apie galų ataką, o daugiau kaip po dviejų tūkstantmečių JAV armija, naudodama žąsų ,,signalizaciją“, eksperimentavo Vietname.

Tačiau dažniausiai buvo naudojami balandžiai. 1870 metų Pa-ryžiaus apgulties metu paukščiai su pritvirtintomis mikrofotografijų siuntomis (jose tilpdavo iki dvidešimt tūkstančių žinučių) pasiekdavo net tokius tolimus miestus kaip Londonas.

Beje, šį komunikacijos srautą per Antrąjį pasaulinį karą ir naciai, ir britai mėgino sustabdyti. Ministras Čerčilis net pasirašė įsakymą įkurti antibalandžių gynybos pajėgas, pavadintas ,,Balandžių komitetas“.

Pagrindinis ir geriausiai veikęs ,,ginklas“ prieš balandžius buvo specialiai dresuoti sakalai ir vanagai.

Iki šiol Irake balandžiai ir kanarėlės yra laikomi narveliuose kaip bakteriologinio ir cheminio ginklo ,,testai“: pamatei, kad balandis guli užvertęs kojas, – kuo skubiau maukšlinkis dujokaukę.

Delfinai

Šių gyvūnų karinė karjera žmonijos istorijoje yra ne tik viena trumpiausių, bet ir viena nešlovingiausių.

Prieš keturis dešimtmečius JAV karinis jūrų laivynas pradėjo slaptą projektą, norėdamas ištirti delfinų fiziologiją ir pritaikyti ją kuriant povandeninius laivus, raketas ir torpedas.

Tačiau pamažu delfinus buvo pradėta mokyti prie priešo laivų pritvirtinti sprogmenis ir pasiklausymo aparatus, padėti narams surasti ir iš vandenyno gelmių iškelti brangius ginklus.

Beje, maždaug tuo pat metu panašią programą Juodojoje jūroje pradėjo vykdyti ir Sovietų sąjungos karinės pajėgos.

1970 metais JAV karinis jūrų laivynas orkas mokė gabenti sprogmenis. Buvo manoma, kad gyvūnas, galintis iki 7 tonų sveriančius svorius tempti keletą mylių, galėtų iki priešo krantų nutempti ir branduolines galvutes.

Šiuo metu delfinai naudojami Irako kare. Jie jūros dugne ieško minų, o radę, tą vietą pažymi plūduru.

Delfinai, apie kurių draugiškumą ir žaismingą būdą pasakojamos legendos, 1972 metais buvo naudojami kaip rafinuota žudymo priemonė.

JAV karinės pajėgos pradėjo vadinamąją ,,Plaukiko anuliavimo programą“, norėdami nuo vietnamiečių narų apsaugoti Pietų Vietnamo uostus.

Dresuotas delfinas, pastebėjęs nardantį priešą, nuplėšdavo jam kaukę, plaukmenis, oro žarną ir nuvilkdavo Amerikos karinėms jūrų pajėgoms.

Tačiau kariškiai nutarė, kad prie delfinų snukių ir pelekų reikia pritaisyti peilius, kuriais jie narą mirtinai subadytų.

Kai ir to pasirodė per maža, gimė sadistiška mintis, kurią turėjo realizuoti kariniai treneriai: prie delfinų pritvirtindavo švirkštus su anglies dioksidu, kurio suleidus naras žūdavo.

Beje, tokiu būdu buvo nukauti ir vietnamiečiai narai, ir du amerikiečiai – juk delfinai neskiria, kas draugas, kas priešas.

Kelis žodžius reikia pasakyti ir apie ,,dresūrą“. Treneriu dirbęs Rikas Truotas pasakoja, kad karinių delfinų ir ruonių dresavimo priemonės dažnai buvo jų marinimas badu, smūgiavimas ir spardymas: ,,Jau antrą darbo dieną pamačiau, kaip kolega į galvą spyrė ėsti atsisakiusį jūrų liūtą.

Smūgiavimas kumščiu delfinui į snukį buvo kasdieninė trenerių praktika“. Kaip rodo oficialūs dokumentai, per trejus metus patekę į karines jūrų pajėgas žuvo 13 delfinų, didžioji dalis – dėl bado ar virškinimo sistemos sutrikimų.

Mokslininkas J.Pileris, lankęs karines laboratorijas, kur delfinai naudojami kaip modeliai laboratoriniams tyrimams, štai ką pasakojo: ,,Paskutinis kantrybės lašas, privertęs mane prabilti, buvo tuomet, kai jie man parodė – žinoma, su dideliu pasididžiavimu – suluošintą delfiną, kurio nugaroje styrojo didžiulis peilis.

Jo viršuje – pasveikinimo atvirukas kolegai iš užsienio, kurį delfino krauju pasirašė visi ,,tyrimo grupės“ nariai...“

Faktas

Kai kurie gyvūnai niekuomet nebus šlovinami už drąsą ar apdovanoti Marijos Dickin medaliu.

Tačiau jonvabaliams pasisekė: jie taip pat pavaizduoti garbingame paminkle, nes karo metais karininkai jais apsišviesdavo karinius žemėlapius.

Bet karinius krovinius juk gabeno ir jaučiai, ir buivolai, ir šiaurės elniai. Užkrėsti įvairiomis ligomis triušiai, lapės, žiurkės ir dešimtys kitokių gyvūnų per sieną būdavo įmetami į apgultą miestą tikintis, kad jo gyventojai išmirs dėl infekcijos.

Šikšnosparniai buvo naudojami sprogdinimo programose Japonijoje. Bengališkoms makakoms šaudė į galvą norėdami išsiaiškinti, kurios kulkos geresnės – amerikietiškos ar sovietinės.

Niekas tiksliai nežino, kiek gyvūnų yra nužudoma karinių bandymų metu, tačiau manoma, kad vien per XX amžių – dešimtys milijonų.

1946 metais vieno eksperimento metu netoli Bikinio atolo Ramiajame vandenyne buvo sunaikinta 4 tūkstančiai gyvūnų: jie čia buvo atplukdyti laivu ir tarp jų susprogdinta atominė bomba.

Didžioji dauguma žuvo iš karto, tačiau dalis merdėjo, nes buvo siaubingai nudeginti ir nuodijami radiacijos. JAV karinės pajėgos šį testą pašaipiai pavadino ,,Atomine arka“.