Vienos didžiausių Holokausto žudynių, vykdytos nacių vadinamojoje Babij Jaro raguvoje, daugelį metų Ukrainoje kurstė prieštaringus jausmus ir debatus dėl vietos kolaborantų dalyvavimo šioje akcijoje ir vėlesniuose žiaurumuose.

Planuota, kad ketvirtadienio vakarą vyksiančioje atminimo ceremonijoje, kuriai vadovaus Ukrainos prezidentas Petro Porošenka ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas, dalyvaus Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas, tačiau šis anksčiau nei planuota nutraukė savo vizitą dėl iškilaus žydų valstybės veikėjo Shimono Pereso (Šimono Pereso) mirties. Visgi R. Rivlinas spėjo išprovokuoti kritiką savo „nediplomatiškais“ komentarais apie ukrainiečių vaidmenį Babij Jaro žudynėse.

„Kuriame valstybę, kurioje nėra vietos antisemitizmui, ir kurioje tik vienybė padeda mums pelnyti pergales, nugalėti kliūtis ir atneš sėkmę ateityje“, – ketvirtadienį Kijeve per filmo apie Babij Jaro tragediją pristatymą sakė P. Porošenka.

Prezidentas taip pat pažymėjo, kad Holokausto memorialas Babij Jare Kijeve turi tapti visų ukrainiečių pagarbos vieta, kad ir kokia būtų šios tragedijos aukų tautybė.

„Ypač svarbu, kad visa žmonija atsimintų Holokausto šaknis ir kruvinus faktus. Ši atmintis turi būti kaip įspėjimas mūsų dabartinei ir ateities kartoms, kad neapykanta, fanatizmas, rasizmas ir nepakanta yra labai pavojingi dalykai“, – sakė P. Porošenka.

Šios metinės minimos Ukrainai kebliu metu, kai konfrontacija su Rusija kursto nacionalizmo bangą ir didžiavimąsi su sovietais kovojusias organizacijas, taip pat kaltinamas nusikaltimais prieš žydus per Antrąjį pasaulinį karą.

Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) nariai kolaboravo su Adolfo Hitlerio generolais nacių invazijos į Sovietų Sąjungą pradžioje, nes jiems atrodė, kad Vokietija gali padėti Ukrainai užsitikrinti nepriklausomybę nuo dar labiau nekenčiamo Stalino režimo.

R. Rivlinas, antradienį kalbėdamas Ukrainos Aukščiausioje Radoje, nenutylėjo, kad per Holokaustą „daug nusikaltimų buvo įvykdyti ukrainiečių“.

„UPA kovotojų vaidmuo buvo ypač reikšmingas, – pabrėžė Izraelio lyderis. – Jie persekiojo žydus, juos žudė, o daugeliu atvejų įskųsdavo juos naciams.“

Po šių R. Rivlino komentarų Ukrainos parlamento pirmininko pavaduotoja pareiškė, kad Izraelio prezidentas kalbėjo „nediplomatiškai“.

„Kai kurie mūsų gerbiamo svečio pasisakymai buvo ne vietoje šiomis gedulo dienomis, juolab kad jie buvo išsakyti šalies, mūsų dienomis taip pat kovojančios dėl savo nepriklausomybės, parlamente“, – sakė Iryna Heraščenko.

Ji turėjo omenyje nuo 2014-ųjų balandžio besitęsiantį konfliktą su prorusiškais separatistais Ukrainos rytuose, nusinešusį jau apie 6,6 tūkst. žmonių gyvybių.

Tuo tarpu Ukrainos premjeras Volodymyras Hroismanas paragino šalies žmones niekada neužmiršti Babij Jaro tragedijos aukų.

„Tarp sušaudytųjų buvo žydų, romų, tarybinių karo belaisvių, Ukrainos išsivadavimo judėjimo kovotojų. Prisimename kiekvieną“, – vyriausybės pirmininkas parašė savo „Facebook“ žinutėje.

Bėgo nesigręžiodamos

Naciai, padedami vietos kolaborantų, Babij Jare žudė žydus 1941 metų rugsėjo 29–30 dienomis, kai Vokietijos armija ritosi į vakarus Maskvos link ir užėmė Sovietų Sąjungos vakarinės dalies didžiuosius miestus.

Paskutinioji Kijeve vis dar gyvenanti šių žudynių liudininkė pasakojo naujienų agentūrai AFP, kad tuo metu 800 tūkst. gyventojų turėjusiame mieste žydai sudarė apie ketvirtadalį.

Dabar Kijeve gyvena apie 2,8 mln. žmonių, iš jų apie 100 tūkst., žydų, bet jidiš kalba, anksčiau plačiai vartota aškenazių, gatvėse beveik negirdima.

Mūsų dienomis Babij Jarą vietos gyventojai retai kada mini. Tačiau anų tamsių dienų siaubas vis dar giliai įsirėžęs į kai kurių sąmonę.

„Buvom surinkti ir išsiųsti „mirties keliu“, – pasakojo 78 metų Raisa Maistrenko, duodama interviu žudynių vietoje, kur stūkso sovietinių laikų paminklai ir didžiulė betoninė žydų menora, pastatyta 1991 metais.

Tik 29 žmonės liko gyvi per egzekucijas – įkritę į masinę kapavietę dar prieš juos nušaunant į nugarą arba užsidėję kryželius, kad nuslėptų savo tikrąjį tikėjimą.

Tačiau aštuoniolika R. Maistrenko giminaičių iš Baij Jaro niekada negrįžo.

„Visi žydai nusprendė eiti, nes galvojo, kad jie bus evakuoti traukiniu, nes netoliese buvo geležinkelio stotis. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad bus surengta masinis sušaudymas“, – tyliai pasakojo moteris.

„Išgirdom šaudant mums už nugaros, bet (mano) senelė, kuri visą laiką mane laikė, nesigręžiojo atgal ir bėgo, kol susmuko išsekusi tarp kapų netoliese esančiose kapinėse“, – pridūrė R. Maistrenko.

Ji pasakojo, kad kartu su senele slapstėsi kapinėse kol sutemo, o vėliau grįžo namo.

Jų laimei, niekas šių žydžių neįskundė naciams.

„Mūsų kieme buvo du dideli namai, kuriuose gyveno daugybė įvairiataučių šeimų, bet visi vieni kitiems buvo labai draugiški“, – pažymėjo R. Maistrenko.